Jau pasakojau apie šią vasarą aplankytą Dour festivalį Belgijos platybėse. Taigi, taigi, didžiojoje scenoje begrūmojant Public Enemy bytams, beksteidže pasigavau naujųjų retro/disco/old school house/new wave (apie stilistika pasiskaitysite patys) vedlių Hercules and Love Affair lyderį ir pagrindinį kūrėją Andy Butler. Atsipalaidavęs vyrukas perdaug nesikuklino ir noriai porino apie savo 5000 disco įrašų kolekciją bei kompozitoriaus talentą. Kadangi garsenybės – užimti žmonės, štai tokią informaciją pavyko išpešti per gautąsias penkioliką minučių. Smagaus skaitymo.
Kodėl įvyko toks stilistinis perėjimas tarp stilių, lyginant abudu jūsų albumus? Nuo disco perėjot prie savotiško chicago house.
Nuo septyniolikos metų kaupiu disco įrašus. Būtent tada nusipirkau savo pirmąjį disco vinilą. Pirmas albumas išėjo, kai man buvo dvidešimt aštuoneri. Taigi, turime vienuolika metų intensyvaus disco įrašų kaupimo. Beje, kažkada įsigijau beveik 5000 vienetų įrašų kolekciją.
Pabaigęs pirmą albumą supratau, kad yra labai smagu eksperimentuoti su įvairiomis disco garsų formomis, naudojant gyvus pučiamuosius, styginius, mušamuosius, vokalistus, dainuojančius disco. Labai įsitraukiau į visa tai. Taip pat daug didžėjavau. Dažnai grodavau klubuose. Grodavau geriausiu laiku. Būdavau įpareigotas groti didelius hitus. Todėl leisdavau disco. Būtent fun hi energy disco. Neleisdavau cosmic disco ar balearic music. Tada prisiminiau house. Vėl pradėjau kapstytis po savo įrašų kolekcijas, surinktas būnant šešiolikos ar septyniolikos metų. Išsitraukiau Dj Duke, Murk, Victor, Louie Vega, Todd Terry įrašus. Juos grojau beveik kiekvieną savaitgalį, jie dažnai skmbėdavo namuose. Tai tarsi pasufleravo tolesnę judėjimo kryptį. Tačiau nenorėjau į savo įrašą pridėti daug aliuzijų į tai. Pirmo įrašo skambesys dažnai budo lyginamas su Arthur Russel. O antrame aš norėjau labiau praplėsti savo balso galimybes. Todėl naujo įrašo dainos lengvesnės ir įvairesnės.
Tai esi labiau kompozitorius nei didžėjus?
Aš nesu tik šokių muzikos atlikėjas. Labiau laikau save kompozitoriumi. Buvau tokiu nuo pat jaunystės. Studijavau muziką. O šiais metais įrašiau pirmą garso takelį trumpam filmui Ispanų kultūros ministerijai, kas yra labai įdomu. Naudojausi kameriniais instrumentais, turėjome styginių sekciją, klarnetą.
Papasakok apie trečiąjį (būsimą) albumą.
Šiuo metu generuoju šio albumo koncepciją. Galvoju apie prodiuserius, su kuriais norėčiau dirbti. Manau, albumas turės gerokai stipresnę žinutę nei ankstesnis. Ne, jis nebus liūdnas ar depresyvus. Mėlyna spalva kažkodėl visiems asocijavosi su liūdesiu. Albumas tiesiog kalbės apie rimtesnes temas, apie kurias kiti muzikantai dažnai nutyli. Jie mieliau dainuoja, apie tai, kaip jie prisigėrė, pametė raktus, kažkur šoko (kaip tarkim Lady Gaga). Įrašas kalbės apie lyčių teises, žmonių įvairialypumą. Bet bus kalbama netiesiogiai, subtiliai, netiesmukiškai.
Galbūt lyčių skirtumai ir įvairialypiškumas yra pagrindinė visos jūsų muzikos tema?
Iš dalies, taip. Žmonėms reikia stiprių asmenybių, kurios iškeltų tam tikras humanistines idėjas. Šitokiomis savybėmis dažniausiai pasižymi moterys. Vyrai turi didesnį impulsą griauti, o moterys – kūrybinį instinktą. Noriu tarsi atskleisti šia priešpriešą tarp kuriančios ir griaunančios pusių. Skaičiau nemažai ankstyvojo modernizmo pre-feminizmo rašytojų. … Estetiškai albumas bus artimas mano klausomai muzikai, t.y. muzikai su žinute, bet nesunkiai klausomas ir tuo pat metu turinti gelmės.
Kokia žinutė slypi projekto pavadinime? Ar tai sąsajos su mitologija, o gal savotiška vyriškumo išraiška?
Ir tas, ir tas. Jame slypi aliuzija į mitą apie Heraklį, nes jis yra viena ryškiausių figūrų senovės Graikijos mitologijoje. Jis stipriai siejasi su vyriškumo samprata. Heraklis buvo stipriausias Žemėje žmogus, Dzeuso sūnus, atlikęs daug žygdarbių. Viena, ne itin žinoma, istorija apie Heraklį teigia, kad jis turėjo daugybę meilužių ir vienas iš jų buvo vyras, prie kurio jis buvo ypač prisirišęs. Vienas graikų rašytojas pasakoja apie tai, kaip jis paliko savo bendražygius tam, kad surastų savo dingusį meilužį. Manau, kad tai labai graži idėja, tarsi simbolizuojanti didelį tokio didvyrio jautrumą, jausmingumą.
Kur dingo Anthony Hegarty? Ar planuojate su juo bendradarbiauti ateityje?
Nemanau, kad greitu laiku dirbsime studijoje su Anthony. Man labai smagu su juo leisti laiką. Buvome susitikę prieš trejetą savaičių Mančesteryje. Jis apturėjo daugybę kolaboracijų. Bendradarbiavo su daugybe muzikantų, tokių kaip Lou Reed, Yoko Ono, Rufus Wainwright, Cocorosie, mumis. Jam reikėjo sugrįžti prie savo muzikos ir susikoncentruoti ties ja. Jis tą ir padarė ir išleido du puikius albumus. Pats planuoju dirbti su naujais žmonėmis. O Anthony davė labai daug mūsų pirmam albumui.
Kokie jūsų vaidmenys grupėje?
Pats rašau muziką ir tekstus. Tada suburiu muzikantų grupę, kuri padėtų man tą muziką sugroti. Taip pat susirandu bendraprodiuserį, kuris padėtų suformuoti norimą skambesį. Tada prisijungia vokalistai. Ties šiuo momentu vyksta tekstų koregavimas, jie gali pasikeisti, kad atitiktų kiekvieno vokalisto poreikius. Eksperimentuojame su skirtingais vokalistais. Būtent visi šie žmonės man padeda realizuoti mano muziką. Labai retai būna (taip buvo tik pirmam albume ir keliose antrojo dainose), kad muziką ir tekstus rašytų skirtingi žmonės. Pagrinde viską rašau aš. Visi kiti žmonės man padeda viską realizuoti, bet nespaudžiu jų į savo nustatytus rėmus, siekiu, kad visi jaustųsi gerai ir jiems patiktų tai, ką daro. Noriu, kad kiekvienas jaustųsi svarbia projekto dalimi.
Su kuo svajoji bendradarbiauti ateityje?
Žinau, porą jaunų atlikėjų, su kuriais planuoju bendradarbiauti. Vienas jų – vaikinas iš Tel Avivo, kuris yra aktorius, bet turi nuostabų balsą ir veidą, yra labai graži asmenybė. Jis labai išgrynintas žmogus ir turi tikrai nepaprastą vokalą. Mums patinka tie patys dalykai. Čia panašiai kaip su Anthony, nes su pastaruoju mus suvedė mūsų abiejų žavėjimasis Elisabeth Fraser ir Kate Bush. Su šituo vyruku yra panašiai, be to jis – puikus vokalistas. Manau, jis dainuos mūsų trečiajame albume.
Taip pat, planuoju bendradarbiauti su viena mergina iš Niujorko, vardu Dominique. Aš planuoju ją prodiusuoti ir išleisti savo leible Mr.International. Ji – labai įspūdinga ir graži mergina. Nuo seno pažinojau jos brolį ir nežinojau, kad ji gali dainuoti. Už poros savaičių mes su ja užsidarysime studijoje ir ji pradės savo įrašus. Kim Ann Foxman (Hercules And Love Affair narė) išleis savo solinį albumą, kurį aš taip pat prodiusuosiu. Taip pat yra galimybė, kad prodiusuosiu būsimą Tom Tom Club albumą. Dėl šito dar nėra aišku, bet tikrai norėčiau tą daryti. Taigi, nusimato intensyvūs metai.
Kokia savirealizacijos formą labiau mėgsti: didžėjavimą ar grojimą su grupe?
Priklauso nuo daugelio veiksnių, Jei tai intymi aplinka su gerais žmonėm, man labai patinka didžėjauti. Galiu užleisti savo mėgstamą įrašą ir šokti. Labai mėgstu tą daryti. Išmokau to iš vyruko, vardu Daniel Wang. Jis – puikus disco didžėjus. Įsimaišyti į minią yra labai smagu. Bet taip pat yra labai smagu turėti savo komandą scenoje ir jaustis jos dalimi. Visi atlieka perfomansą kartu, tarsi kartu valdo visą mechanizmą. Manau, man labiau patinka groti su grupe.
Kurį albumą pats labiau mėgsti: debiutinį (Self Titled) ar Blue Songs?
Na, nelabai galėčiau klausytis mūsų debiuto ištisus trejus metus nuo tada, kai jis buvo išleistas. Negalėčiau klausytis nė vienos iš tų dainų. Kai išgirstu Blind, man pasidaro ne itin gera. Labiau mėgstu antrąjį albumą. Manau, juo geriau išreiškiau save. Jis – gerokai kūrybingesnis. Iš dalies, jis ir gerokai originalesnis už pirmąjį. Jame mažau aliuzijų į kažką, jis mažiau įtakotas muzikos, kurios klausau, jis labiau atspindi mane kaip žmogų, kaip kompozitorių. Taigi, renkuosi antrąjį albumą.
reikejo paklaust kur padejo ta scenos bomba Nomi