Rugsėjo 13 dieną, klube Kablys, renginyje Vilniaus triukšmo dienos koncertuos ypatingas svečias iš Vokietijos – Felix Kubin. Ta proga kviečiame artimiau susipažinti su pasaulinį pirpažinimą pelnusią neeiline asmenybe ir talentingu muzikantu.
Felix Kubin yra Dada evangelistas. Sprogstančių plaučių pasiuntinys, dirbantis prieš visus gravitacijos dėsnius. Sintezatoriaus valdovas. Neue Deutsche Welle pionierius. Pirotechnikos koordinatorius su vokiška šukuosena, grojantis vaikiškais vargonėliais.
Hamburge gyvenančio kompozitoriaus ir performerio gyvenimo aprašymas skamba kitaip, nei daugelio. Nuo 80-ųjų, kai būdamas penkiolikos jis pradėjo leisti savo įrašus, Kubin kuria visomis prasmėmis radikalią muziką – nuo maniakiško būgnų dungsėjimo ir klavišinių teroro, iki minimal wave, space age lounge ir futuristic pop. Tačiau tarp visų šių skirtingų stilių, slypi vientisas gilinimasis į absurdą, primityvumą ir tabu.
Vilniečiai jau dabar labai laukia Tavęs Lietuvoje. Ar galėtum trumpai papasakoti, ko jie gali tikėtis iš Tavo pasirodymo?
Aš irgi vos galiu sulaukti vizito į Vilnių! Šis miestas turi tokį prakilnų pavadinimą – tarsi jame būtų apstu sietynus gaminančių gamyklų. Kaip savotiškas kultūrinių mainų su Rytų Europa ambasadorius lankiausi čia prieš daugelį metų. Nuostabi vieta!
Grįžtant prie klausimo: atliksiu savo pašėlusio sci-fi pop kolekciją, kurioje žanriniu požiūriu girdisi viskas – nuo svingo iki disco noise. Pagal kai kurias dainas galima niūniuoti, į kitą repertuaro dalį galima tiesiog spoksoti.
Esi gerai žinomas dėl savo išskirtinių pasirodymų. Ar pakito Tavo požiūris į pasirodymus nuo pirmojo karto, kai užlipai ant scenos?
Nepasikeitė. Na, nebent kalbi apie patį pirmąjį mano koncertą 1982-iais. Bet tai buvo taip senai, ar ne? Pirmojo mano pasirodymo vieta – svetainė tėvų namuose. Atėjo grupelė draugų, ir kol mes su broliu grojome, dauguma jų vartė komiksų knygeles. Mūsų grupė vadinosi UNIVERSALANSCHLUSS (liet. – universalus adapteris), ir aš iki šiol manau, kad tai tinkamas pavadinimas grupei. Iš esmės, kalbant apie sceną, su laiku tiesiog įgavau daugiau patirties. Nepergyvenu, jei kas nepavyksta: vietoj to, kad slėpčiausi už kompiuterio ekrano, laikydamas akių kontaktą su publika spontaniškai pakeičiu melodiją. Dainuoju kiek daugiau nei prieš 10 metų. Tiesa sakant, tai greičiau spiegimas ir šaukimas, o ne dainavimas. Dainavimą tegaliu imituoti.
Gal papasakotum apie savo santykį su pop muzika? Ar sutiktum su teiginiu, jog populiariosios muzikos šaknys padėjo pagrindą moderniajai andergroundo muzikai?
Manau, čia bandai sumaišyti dvi skirtingas sferas. Andergroundo terminas glaudžiau susijęs su ekonomine ir sociologine situacija: jame veikiantys žmonės kuria paralelinį pasaulį ir savo veikla nesiekia ar negali siekti uždirbti daug pinigų. Kai kurie nenusiteikę leistis į kūrybinius kompromisus, todėl pasirinko pogrindį kaip vietą reikštis laisvai, o kiti ir nesugebėtų pelnyti komercinės sėkmės. Iš kitos pusės – bent jau man – pats terminas „pop muzika“, priešingai nei klasikinė ar klubinė muzika, susijęs su muzikiniu formatu. Šį formatą galima užpildyti itin keista muzika ir lyrika, tačiau jis vis tiek atitiks pop kanoną.
Savaime suprantama, pop muziką dažniausiai supa glamūras! Glamūrą aptiksi tiek pogrindžio, tiek ir super-komercinėje pop muzikoje. Žinoma, tik 5% pastarosios yra išties įdomi.
Tavo muzika savyje turi daug žaismingumo – gal dėl to dažnai esi pavadinamas dadaistu?
Šią etiketę man prilipdė vieno interviu metu, kai buvau paklaustas, su kuria Vokietijos kultūros dalimi esu labiausiai linkęs susitapatinti. Atsakiau, kad tai būtų radikalusis 1920-ųjų menas, ypač dadaizmas. Dievinu manifestus – o siurealistai, dadaistai ir futuristai rašė tikrai puikius manifestus. Mėgstu žvilgtelėti į ateitį ir kurti utopijas, net jei jos atgimsta tik sapnuose ar košmaruose. Pragmatizmas ir cinizmas man kelia nuobodulį – gyvenimas turėtų būti permirkęs poezija, absurdu ir tomis visiškai nepraktiškomis nuostabiomis mašinomis. Tarp kitko, rusų futuristai sukonstravo daug įdomesnių aparatų nei jų kolegos italai. Aš nesu dadaistas – niekada juo savęs nevadinau. Dadaizmas yra judėjimas, kuriam jau šimtas metų – o aš esu šiek tiek jaunesnis.
Kada ir kodėl Tu pradėjai kurti muziką?
Kai buvau ketverių, tėtis trenkė man per galvą su guminiu plaktuku – po šio įvykio staiga užsimaniau kurti muziką.
Koks Tavo požiūris į šiandieninę muzikos ir meno sceną? Ar laikai ją pakankamai kūrybiška ir inovatyvia, ar kažko jai visgi trūksta?
Šiandien žmonės gali kur kas lengviau nei anksčiau išreikšti savo kūrybiškumą, kadangi dėl skaitmeninės revoliucijos atsirado daugybė nebrangių priemonių ir produktų, kurie leistų tai daryti. Nors ir nenoriu klausytis ar vėpsoti į viską, ką jie sukuria, manau, kad tai tiesiog nuostabu. Net kūrinių platinimo sfera dabar gerokai demokratiškesnė dėl interneto poveikio. Tokio vystymosi trukūmas – tai, kad visame tame chaose išties sunku rasti tikrąją kokybę. Kartais kliūtys iš tiesų yra naudingos, nes jos padeda atskirti tikrus menininkus nuo saviveiklininkų. Žinoma, tokių menininkų kūryba taip pat gali būti išties stulbinanti arba net bauginanti, ypač jei jie balansuoja ties psichopatijos riba.
Šiais laikais radijo stotys ir įrašų leidybos kompanijos nebenusiteikusios rizikuoti. Jos tampa savotiškais ir labai svarbiais filtrais, bandančiais atrinkti tikrai kokybiškus kūrinius. Ir visgi, jie atsirenka ir leidžia iš esmės paviršutinišką muziką.
Iš kitos pusės, tikrai geri menininkai nuolat balansuoja ant išlikimo ribos. Praeityje ši netikrumo kupina situacija, bent jau Vakarų Europoje, nebuvo tokia aštri. Šiais laikais sunku išlikti neutraliu, nes mes turime kovoti, jeigu norim gauti atlygį už savo muziką ir kūrybą – tai yra svarbus diskusijos apie „piratavimą“ aspektas. Man nesvarbu, iš kur atkeliauja pinigai, bet esu tikras, kad kultura nėra prabangos prekė, nes jos įtaka yra milžiniška politiniu, filosofiniu, emociniu ir intelektualiniu lygmeniu.
Kodėl esi taip stipriai susidomėjęs radijumi?
Visados žavėjausi radiju, o ypač – radijo pjesėmis. Vokietijoje jas vadinam Hörspiel, ir šis žanras čia turi senas tradicijas bei aukštą kokybės standartą. Nuo pat vaikystės klausiausi radijo ir per jį atradau daug puikios muzikos – kartais mano tėvų namuose vienu metu skirtinguose kambariuose tarsi garso instaliacija grodavo 3-4 radijo aparatai. Bet 1980-aisiais radijas labai pasikeitė. Dabar stotims vadovauja žmonės, kurie mano, kad programa bus „populiaresnė“, jei jie leis tobulos muzikos, kurios žmonės „nori klausytis“, rinkinį. Tikiu, kad vienintelis klausytojų noras ir reikalavimas yra sužinoti apie įdomią kultūrą, ir kad tai turėtų būti pagrindinė bet kurios rimtos radijos stoties veiklos kryptis. Be abejo, pakito tai, kaip mes klausomės muzikos. Dabar radiją mes tiesiog įjungiam ir išjungiam, nelaukdami specialios programos ar laidos. Tačiau pati radijo IDĖJA yra fantastiška – tai mediumas, per kurį bet kur būdamas gali girdėti balsus, neturinčius fizinio pavidalo.
Savo radijo pjesėse tu dažnai ryškini parapsichologinius aspektus. Ar galėtum tai pristatyti šiek tiek plačiau? Kas yra elektroninio balso fenomenas? (Electronic Voice Phenomenon)
EVP yra Friedrich Jürgenson išradimas. Tai – metodas, skirtas užmegzti kontaktą su mirusiųjų balsais. Parapsichologijos fenomenas mane domina tik tiek, kiek yra susijęs su medijų menu. Daugelio šiandien mūsų naudojamų medijų šaknys – okultizme. Bet okultinės fantazijos apie „magišką veidrodį“, kuriame gali pamatyti svetimas šalis, ateitį ar praeitį jau yra techniškai įgyvendintos – magiškasis veidrodis yra ne kas kita kaip televizija (jau pats žodis „televizija“ yra sietinas su okultine terminologija). Aš – menininkas, dirbantis su medija, todėl natūraliai esu susidomėjęs visomis galimybėmis, kurios mėgina paaiškinti tiek matomą, tiek neregimą pasaulį.
Esu skaitęs, jog Tu esi domėjęsis Rytų Europos andergroundine muzika ir net dirbai prie projekto šia tema Barselonos modernaus meno muziejuje. Kokia yra Tavo nuomonė apie Rytų Europos sceną?
Tai tiesa. Impulsą sukurti radijo programas apie Rytų Europos pogrindinę muziką davė muziejuje dirbusi Anna Ramos. Serija vadinasi Parasol Elektroniczny, kol kas esu sukūręs 3 dalis apie Estiją, Čekiją/Slovakiją ir Latviją. Šių šalių andergroundo scenos gali pasigirti daugybe stebinančių politinių ir estetinių pasiekimų. Dėl kažkokios keistos priežasties, Vokietijos radijuje ir televizijoje sunku rasti Rytų Europos kultūros pavyzdžių. Pavyzdžiui, nors šiandien Lenkijoje muzikinis gyvenimas verda – čia turuoja labai mažai Lenkijos grupių. Tarsi žmonių pasamonėje vis dar egzistuotų nematoma geležinė uždanga. Rugsėjo mėnesį kartu su senais bičiuliais avangardinio džiazo bigbendu Mitch & Mitch įrašinėsiu LP.
Kaip sekasi Tavo leiblui Gagarin Records?
Vis dar mokausi, kaip vadovauti leiblui. Ir dirbu ne dėl savęs – labiau dėl Jurijaus Gagarino. Nedaug išleidžiu įrašų, maždaug pora per metus. Viskas vyksta tikrai ne dėl pinigų, o dėl siekio sukurti socialinę ir meninę platformą, suburti bendraminčius ir leisti aukštos kokybės vinilines plokšteles. Visi mano leible girdimi autoriai yra talentingi ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse. Kai kurie puikiai rašo, kiti kuria filmus ar radijo pjeses, dar kiti dirba su garso instaliacijomis. Lapkričio mėnesį švęsim penkioliktąsias Gagaron Records sukaktuves Berlyne ir Hamburge, kartu pristatysiu savo naują solinį albumą Zemsta Plutona ir iš Izraelio kilusio, o dabar Berlyne gyvenančio menininko Gelbart LP. Taip pat planuojama išleisti Esa Shields, psychedelic dark-ambience kūrėjo iš Liverpulio ir keleto Kembridže gyvenančių muzikantų, kurie sukūrė kažką panašaus į kreivą garsinį gidą turistams Kembridže, įrašus. Šiuo metu taip pat dirbu prie CD ir MC su išsamiu bukletu apie analoginių kasečių formatą išleidimo. Tai bus mišinys iš musique concrète, radio art ir šiuolaikinės muzikos, pavadintos Chromdioxidgedächtnis.
Po to, kai visa tai įgyvendinsiu, planuoju miegoti 100 metų. Mane prabudins vilnietiškų sietynų choras, o tada aš atsikelsiu ir pažiūrėsiu, kaip pasaulis atrodo – ir ar jam vis dar reikia muzikos.
Web: http://www.felixkubin.com/
Ale kietas veikėjas, gaila kad VNW jau praeityje.