Mini interviu su Conforce

Conforce – tai prodiuseris iš Olandijos vardu Boris Bunnik. Dar žinomas kaip Hexagon, Silent Harbour, Vermon Felicity, Versalife… Jis prodiusuoja būtent tokį minimal techno skambesį, kokį mėgstu – subtilų, tamsų, gilų, su dub priemaišomis. Kas žino prekinius Delsin ar Echocord ženklus – supras, apie ką kalba. Be to, birželio 21-23 dienomis jis gros Sūpynės 2013 festivalio Daugiau scenoje.

Tai jau daugiau nei pakankamai priežasčių pakalbinti Borisą.
Skaitant rekomenduoju įsijungti šį garso takelį.

 
Kuris albumas tau patinka labiausiai ir kodėl?
Sunkus klausimas…
Tebūnie The Other People Place Lifestyles of The Laptop Café.
Originalus ir grynas darbas. Bet gerų albumų yra labai daug. Sakykime, kad šis – tik vienas iš mėgstamiausių.

Koks tavo mėgstamiausias Delsin leidinys?
Dimension 5 Sides of Space.

Kuriuo gabalu labiausiai didžiuojies?
Vėl sunkus klausimas…
Manau, kad tais, su kuriais dirbu pastaruoju metu naujam albumui.

Koks yra gražiausias tau žinomas gabalo pavadinimas?
You’re my excuse for being me.

Kas buvo tavo pirmoji muzikinė įtaka?
Klasikinė muzika mano mamos pilve.

Kas yra labiausiai pervertintas pastarojo dešimtmečio atlikėjas?
Daugelis. Mažai atlikėjų, kurie sugeba tobulėti ir plėtoti skambesį, užuot tenkinę savo gerbėjų armijos pageidavimus.  Tačiau turėtume atskirti klubinius/pramoginius atlikėjus ir žmones, kurie mėgsta eksperimentuoti, žaisti, groti ir kurti kažką iš širdies.

Labiausiai neįvertintas?
Duplex, Mohlao, Paul du Lac.

Koks tavo įrašų kolekcijos dydis?
2500.

Kas yra vertingiausias lobis toje kolekcijoje?
Jų daug. Lobiai yra lobiai.

Esi vinilo gerbėjas ar MP3 tau irgi tinka?
Koks būtų „vinilo gerbėjo“ apibrėžimas?
Perku tik tuos vinilus, kuriuos norėčiau groti arba klausytis įvairiose aplinkose. Ar tai daro mane „gerbėju“? Arba faktas, kad esu labai išrankus perkamai produkcijai? Mano kolekcijoje – apie 2500 įrašų. Tai labai mažai. Bet juk galima pasisemti įkvėpimo ir iš labai mažos įrašų kolekcijos. Juolab, kad ji pastoviai pasipildo.
Turiu nuosavą vinilų leiblą (aut. Transcendent), leidžiu muziką įvairiuose kituose vinilų leibluose, bet man taip pat patinka laisvė, kurią suteikia skaitmeninis formatas, tiek grojimui, tiek prodiusavimui. Prodiusavimo prasme tai yra geriausių dalykų iš abiejų pasaulių (vinilo ir skaitmenos) kombinacija.
Jei kalbėtume apie gyvus pasirodymus – pastaraisiais metais daug grojau iš skaitmeninių audio failų. Žinau, ką reiškia didžėjauti iš vinilų, ir man tai labai patinka, tačiau miksavimui renkuosi Live suteikiamą laisvę. Iš vinilų grojau nuo 15-kos iki 23-jų metų. Išmokau atitaikyt bytus ir suvedinėti takus. Tačiau grojimas iš vinilų nereiškia, kad turi gerą muzikinį skonį ir, juolab, nepadaro tavęs „vinilo gerbėju“. Tai tik laikmena. Manau, jog svarbiausios yra nuoširdžios emocijos, kurias atlikėjas įdeda į savo muziką.
Žmonės turėtų naudoti tai, ką nori ir su kuo jaučiasi patogiausiai. Jei jie mane įkvepia su buteliuku mineralinio vandens – that’s fine.
Mano muzikos pagalba mėgstu kurti patyrimą. Ir tai esu 100% aš. Groti kitų muziką taip pat gali būti naudinga, bet tai iš esmės kitoks reikalas. DJ’avimas tėra tik pratęsimas to, ką norėčiau, kad žmonės išgirstų ir patirtų klube. Nei daugiau, nei mažiau. Setas su mano paties medžiaga man yra visiškai kitoks atlikimo būdas. Jis prasiplečia už tradicinio „sinchronizuoti du įrašus patefonų pagalba“ apibrėžimo ribų.
Man svarbiausia yra muzika. Blogai suprodiusuota, blogai suvesta, blogos kokybės audio failai, bloga garso sistema, bloga piko konversija (ang. pitch conversion) = šūdas.
Jei šioje grandinėje visus „blogai“ pakeistume į „gerai“ – galima būtų tikėtis atvirkštinio rezultato.
Taigi apibendrinant, man patinka veikti pilkame plote. Nėra griežtų ribų, tik juoda ar balta.
Mano gyvenimas nėra apie vinilus ir nežudyčiau ko nors vien dėl to, kad jis negroja iš vinilų. Viskas susiveda į muziką. Nors vinilas man yra tinkamiausia laikmena muzika groti, leisti ir „vartoti“.

Kokį muzikinį instrumentą naudoji dažniausiai?
A hardware sequencer.

Ar turi kažkokių ypatingų įpročių?
Yoga yra kasdienis įprotis.

Kokio keisčiausio pageidavimo esi sulaukęs didžėjaudamas ar grodamas gyvai?
Ar galiu paleisti Paul Kalkbrenner… Iš pradžių pamaniau, kad bičas pasakė „coke runner“. Abiem atvėjais atsakymas buvo ne.
Atėnuose ant scenos buvo šunys maldaujantys vandens. Turėjau ant stalo kelis buteliukus, tad atidaviau jiems.

Kokio labiausiai glostančio savimeilę komplimento esi sulaukęs?
Vertinimas už tai, koks esu, įskaitant visus teigiamus ir neigiamus asmenybės aspektus.