Claudio PRC – labai jaunas ir labai talentingas atlikėjas iš labai mažo miestelio Italijoje. Kovo pabaigoje jis išleido labai gerą debiutinį albumą Inner State. O birželio 17 dieną, 02.00 valandą (iš šeštadienio į sekmadienį) jis sugros dviejų valandų setą festivalyje Sūpynės.
Bandom išsiaiškinti, kas jo galvoj verda.
Mes (šiauriniai žmonės) čia Lietuvoje matome jus – pietiečius – tokius atsipūtusius, saulėtus, dažnai temperamentingus ir visuomet su mañana požiūriu. Kaip atsitiko, kad groji tokią gilią ir pakankamai tamsią muziką?
Nes taip jaučiuosi. Esu tylus bičas, kuriam patinka gilią prasmę turintys dalykai. Ir net jei mano muzika dažniausiai tamsi – joje visuomet yra žiupsnis šviesos, kuri sušildo muziką, kad anoji pataikytų tiesiai į sielą. Tik tiek. Italijoje yra ir kitokių žmonių. O pastaruoju metu ši šalis yra sick.
Ar sunku susirasti draugų, jei esi iš mažo Italijos miestelio ir groji visai ne kaip Eros Ramazzotti ar Zucchero?
Nėra lengva, bet man pasisekė sutikti teisingus žmones, kuriems nepatinka tušti dalykai, su kuriais turime bendrą skonį ir vizijas. Bet kuriuo atveju Italijoje yra daugybė atlikėjų, be tų, kuriuos paiminėjai. Ir tai mus gelbsti.
Kodėl PRC? Ar gėdijies savo pavardės Porceddu?
PRC – mano mažybinė pavardė. Porceddu yra per ilga. PRC lengviau įsimena.
Kaip apibūdintum savo muziką? Kuo, tavo nuomone, ji yra unikali ir kas ją išskiria iš Deepchord, Alex Under ir panašių atlikėjų?
Galiausiai, mano muzika tiesiog esu aš. Visi esame skirtingi ir, kaip jau minėjau, tai panašu į kvapą – kiekvienas turi savo. Kuomet kuri muziką sau, tiesiog tam, kad kurtum, kad išreikštum savo požiūrį – tuomet tikrai gali išsiskirti. Nes tai tavo pasaulis, tavo vizija.
Ar matei Deivido Linčo filmą Inland Empire? Jei taip (arba ne) – ką Inner State turi bendro su Inland Empire? Tai yra du skirtingi to paties dalyko pavadinimai ar kažkas daugiau?
Mėgstu Linčą. Ir ačiū, kad šito paklausei, nes turiu progą paaiškinti savo darbą. Inner State – tai mano laisvas mastymas. Jį sudaro asmeninės emocijos (teigiamos ir neigiamos), kurios apibūdina mano giliausią būseną. Tai savęs-atspindėjimo momentas. Tuo tarpu Inland Empire yra jaučiamoji patirtis, kuri plečiasi laikui bėgant. Mačiau intervių, kuriame žurnalistas, teigdamas, jog filmas jo manymu yra labai tamsus, klausinėja režisieriaus, ar tai yra Linčo pasaulio vizija. Ir Linčas atsakė: „Ne, tai šio pasaulio vizija ir jis nėra visiškai tamsus, kartais patenka į tamsias vietas, bet vėliau grįžta į šviesą. Štai ką manau apie gyvenimą“. Visiškai sutinku su šiuo teiginiu.
Tavo 3 mėgstamiausios pop dainos.
Rino Gaetano Sfiorivano Le Viole
Jovanotti Gente Della Notte
Tiromancino Un Tempo Piccolo
Kaip ketini pranokti Plastikman’ą? Koks tavo planas?
(Juokiasi). Nedalyvauju konkurse. Tiesiog darau tai, kas patinka ir ką jaučiu.
Tavo dvi geidžiamiausios kolaboracijos: su kuo nors iš praeities ir dabartinių žvaigždžių.
Su Deividu Linču ir Plastikmanu, aišku.
Kas turėtų ateit pasiklausyt tavo seto Sūpynese, merginos ar vaikinai? Ir kodėl?
Visi. I like to think to my set as a time to devote to ourselves, a time to let go and live completely our inner state of that moment that’s always different during the time (aut. šitokių minties gelmių jau nebeįstengiu perteikt lietuviškais žodžiais).
Tai susitinkam šeštadienį, antrą prie Daugiau scenos.
