Mini interviu su Aurelijumi Sirgedu

„Kas toks yra Aurelijus Sirgedas?“ paklausite.

Ko gero, paprasčiausias atsakymas (tūlam tautiečiui sudėliojantis visus taškus ant „ė“) būtų – grupės Siela lyderis. Čia visas įdomumas galėtų ir išgaruoti, jeigu ne tai, kad Aurelijus prodiusuoja tokius šiandien „madingus“ atlikėjus kaip Migloko•, Golden Parazyth, Alina Orlova…

Kodėl amžinas gotas (vyras juodais drabužiais) tai daro? Mums buvo įdomu. Jeigu jums taip pat – kviečiame skaityti.

Kokiais keliais atsidūrei Monake?

Jei tai klausimas apie leidybinę kompaniją tai galiu atsakyti, kad ten nedirbu. Dirbu nuosavoje garso įrašų studijoje MetroMusic. Esu pats sau.

Buvai prisiekęs gotas-šmotas, dar visai neseniai (prieš 1,5 metų) grojai vienoje scenoje su Tiamat… Ar nesijauti išdavęs „jaunystės idealų“ prodiusuodamas Migloko ar Golden Parazyth? Nors, antra vertus, paskutiniai Sielos darbai, kuriuos teko girdėti (Isterija) – toks pat „popsas“ kaip ir minėti atlikėjai…

Nesuprantu šio klausimo… Kažkaip supintas keistai. Pabandysiu iš oro atsakyt…

Kartu su Tiamat vienoje scenoje grojome tuos pačius gabalus iš Isterijos albumo…Tai???

O prodiusuodamas atlikėjus ar rašydamas Sielos dainas niekada nesijaučiu „kažką“ išdavęs ar panašiai. Turbūt nedaryčiau to jei jausčiausi kitaip. Su žodžiu popsas, man asocijuojasi kitokia muzika ir kitokie atlikėjai.

Kaip pakomentuotum Viktoro Cojaus kūrybą ir Kino įtaką (jei tokia buvo) grupei Siela?

Gal grupė Kino darė įtaką daugiau man asmeniškai, nei grupei Siela. Tiesiog tarnaudamas sovietų kariuomenėje išgirdau šią grupę ir mane stipriai paveikė tekstai, kuriais V.Cojus kalbėjo apie paprastus dalykus, kurie mus supa kasdieniniame gyvenime. „Kartus vanduo virtuvėje iš krano…“, „man patinka naktis dėl to, kad…“ ir „pirštinės kišenėje šnibžda palauk iki ryto…“. Tuo metu man tai buvo atradimas: paprastais žodžiais perteikti tai, kas tavo viduje, kaip tu gyveni, apie ką mąstai. Visa tai užkoduoti savo dainose, o tie kas klausys – pritaikys raktą, atsirakins, įeis į savo paties gyvenimus. Ne į mano, bet į savo paties. Tokia kūryba ir tokios dainos – nedidelis stebuklas, kuris padeda gyventi, judėti į priekį išlikti, kai būna sunku ir džiaugtis kai būna linksma.

Kažkada Andrius Mamontovas prodiusavo vieną geriausių, mano nuomone, Sielos gabalų Vėjas. Žvaigždė. Kaip dabar jautiesi pats padėdamas jauniems muzikantams?

Na ne tiek jau daug aš ir padedu jauniems muzikantams. Keletą kūrinių įrašiau Raimondai Masiulytei. Neperseniausiai grupei iš Dūkšto Memorial Faces įrašiau dainą Laisvę šaukiu. Tai buvo mano įsteigtas prizas, kurį jie laimėjo roko grupių konkurse Utenoje. Per daug sunku išgyventi šiais laikais, kad galėtum į kairę ir į dešinę visiems padėti. Atlikėjai su kuriais dirbu, kuriuos įrašinėju, prodiusuoju yra mano darbas, iš kurio išsilaiko studija ir pragyvenu aš.

A.Mamontovas Sielai padėjo iš geros valios ir už tai negavo nė lito. Aš labai palaikau jo požiūrį į muziką, į kontaktą su kūrėjais, gerbiu už nuoširdžią pagalbą kitiems. Jau daug metų stengiuosi imti iš jo pavyzdį.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Siela_-_Vejas_Zvaigzde.mp3]Siela „Vėjas. Žvaigždė“

Alinos Orlovos muzika – gležna, trapi. Norint neužgožti jos savitumo ir autentiškumo reikia būti labai „atsargiam“ aranžuojant ir prodiusuojant kūrinius. Kaip tau tai pavyko?

Vasarą paleidome grupę ir beveik nekoncertavome. Tik dabar pradėjome repetuoti su naujais muzikantais, ruošiame naują koncertinę programą, dirbame studijoje su Alina jau prie antro jos albumo. Gerą pusmetį vyksta darbas ir tik nesenai pradėjome įrašinėti iš tikrųjų tai, ką norime, tai, kas nuo pradžių iki galo patinka mums. Buvo daug bandymų ir ieškojimų ir niekas nedavė norimo rezultato. Nesenai mano studijoje lankėsi Maskvos leidybinės kompanijos Snegiri (Snegiri yra Rusijoje išleidę A.Orlovos pirmą albumą Laukinis šuo dingo ) direktorius ir grupės Megapolis lyderis Olegas Nesterovas. Jis protingas žmogus su didele patirtimi, turi labai gerą „uoslę“. Mes kartu klausėme keltą naujų dainų juodraščių ir sulaukėme didelio jo palaikymo dėl pasirinktos albumo įrašo stilistikos, krypties, komplimentų Alinos kūrybai. Nekilo jokių abejonių, jog einame teisingu keliu. Tai, ką darai, pirmiausia turi patikti pačiam – tuomet gali tikėtis sulaukti sėkmės. Tik tikėtis ir nieko daugiau. Daug bendrauju su žmogumi, su kuriuo dirbu, daug klausausi jo dainų ir stengiuosi išsiaiškinti, ką jis nori pasakyti ir ko jis nori iš savo kūrybos. Ar jam tikrai reikia dirbti su manim? Ar man pačiam tai patinka? Tik atsakę į daugelį klausimų bendrai ieškome sprendimo ir dirbame kartu.

Golden Parazyth atvirkščiai – išleisdamas albumą All the Truth about Blue Monkeys iš techno berniuko pavirto „tikru atlikėju“. Tokia transformacija buvo jo idėja ar tavo įtaka?

Pradžia dažnai būna šiame darbe įdomiausia. Giedrių pasikviečiau į studiją ir paprašiau parodyti keletą savo dainų. Jjei tai galima pavadinti dainomis. Greičiau DJ setu. Mes klausėmės, o ten tiek visko… Žodžiu, iš pradžių man pasirodė, jog tai kažkoks nesusipratimas. Pusvalandį paklausius jis sako, kad jau galiu išspirti jį iš studijos. Pasakiau, jog aš dar pagalvosiu. Jaučiau, kad jis kažką tokio turi savyje, kas mane traukia ir jaučiau, kad galiu išpinti visą tą jo kūrybos rezginį ir paversti „normaliomis“ dainomis. Taip pradėjome ilgą albumo gimimo procedūrą. Savo iniciatyva įrašiau visą All the Truth about Blue Monkeys albumą ir pasiūliau jį išleisti leidybinei kompanijai Monako.

Migloko•– dar kitoks stalčius: retro, blues, jazz, Amy Winheouse stuff… Gal gali praverti užuolaidą, ko galėtume tikėtis iš artėjančio jos albumo?

Su Migloko• pradėjome dirbti pavasarį, vėlgi ieškojome, įrašinėjome, trynėme ir vėl įrašinėjome. Ji taip dažnai keičia savo vidines spalvas, kad vos tik įrašom dainą, o ji jau nori, kad daina skambėtų visai kitaip. Mačiau, judame link albumo vėžlio žingsniu ir tokiu būdu albumą galima tikėtis įrašyti po penkių metų, o tai reiškia – niekada. Bet… Šį rudenį su Migloko• koncertavome Maskvoje (aš dar dirbu su atlikėjais jų koncertų garso režisieriumi, vadybininku ir dar velniai žino kuo…).

Žodžiu, po koncerto su visa grupe Maskvoje gėrėme visą naktį „bohemščikų“ klube Masterskaja. Ryte į mano sunkią tuščią galvą „šovė“ mintis kaip įrašyti Migloko• albumą. Sukviečiau visą grupę ir pasakiau savo idėją: albumą reikia įrašyti per tris naktis ir nieko nebekeisti. Taip, kaip įrašysime, taip ir bus. Visiems tokia mintis patiko ir grįžę į Lietuvą užsidarėme studijoje ir įrašėme visą albumą. Dabar užsiimu magiškais korekcijos ir kosmetikos darbais ir jie jau į pabaigą, o albumas bus turbūt ne toks, kokio jo laukia „vaikiškos“ Miglės kūrybos gerbėjai. Ji po truputi bręsta kaip atlikėja. Manau, tai reikia suprasti ir priimti ją tokią, kokia yra.

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/audio/Migloko_-_Sakuros_pasaka.mp3]Migloko• „Sakuros pasaka“

Ką dar artimiausiu metu imsiesi prodiusuoti? Gal būt kažkokie planai susiję su grupės (ar ją galima vadinti vieno žmogaus projektu?) veikla?

Dabar dirbu prie Migloko•, Alinos Orlovos ir grupės Pievos albumų. Ateityje norėčiau padirbėti su Raimonda Masiulyte, bet viskam sunku surasti laiko. Negaliu persiplėšti nors ir labai stengiuosi. Po naujųjų metų su Siela pradėsime įrašinėti dvigubą albumą – „bestą“. Sielai pavasarį bus 20 metų.

Prodiusuoji labai skirtingus atlikėjus. Kur slypi tavo universalumo priežastis?

Priežastį būti universaliu turbūt lemia maža šalis ir nedidelė rinka. Turi pats išmanyti daug dalykų. Visko turi išmokti ir panaudoti savo žinias kryptingai. Taip pat domėtis naujausiomis technologijomis, nuolat judėti į priekį, ieškoti, būti smalsiu ir supratingu artimoms sieloms. Viskas išsisprendžia, atrodo, savaime – tik reikia daryti, nelaukti kol viskas išsispręs savaime.

Kokios muzikos mėgsti klausytis?

Dabar klausausi Marie Laforet. Prieš penkis metus niekad nebūčiau pagalvojęs, kad dabar jos klausysiu.

Kaip įstengi nepadaryti taip, kad visi atlikėjai skambėtų vienodai?

Visi žmonės yra vienodi, kaip sakė M.Žvaneckis, jie tik skiriasi savo kūryba.Reikia ne dirbti, o kurti.

Kaip manai, ar turi kažkokį treidmarką, kad žmonės išgirdę kūrinį galėtų pasakyti: „šitą, čiuju, Sirgedas darė“? (Manau apie Basanovą taip jau kalba).

Manau, kad tuomet, kai mano prodiusuojamos dainos skambės kaip štampai, su manimi nebedirbs originalūs atlikėjai. Aš, aišku, turiu (nuo to nepabėgsi) tam tikrą skambesį, kurį išgaunu santykyje su savo vidumi ir atlikėju, bet tikriausiai, ačiū Dievui, jis netoks juntamas kaip pas Basanovą. Tik pagalvokit, jei per tą patį štampą perleistum Jurgą Šeduikytę, Aliną Orlovą, Andrių Mamontovą… Tai būtų baisu. Mes ir taip maža šalis, negalim visi būti vienodi. Basanovas dirba neblogai, bet aš jam galėčiau patikėti nebent tik padaryti remiksą vieno kurio nors atlikėjo dainai.

Ar būna tokių atvejų, kai su kažkuo dirbi nenorom, per prievartą, dėl pinigų?

Dirbant studijoje visko pasitaiko. Dažniau būna, kad nenoras dirbti atsiranda dėl neapskaičiuoto darbo krūvio arba neteisingai supratus užsakovo norus. Dabar stengiuosi viską nuo pradžių kuo smulkiau išsiaiškinti apie tai, ką reikės daryti ir kokie yra lūkesčiai. Nesu burtininkas, būna ir man nepasiseka susidirbti su vienu ar kitu atlikėju. Nepavyko darbas su Išjunk Šviesą. Panašiai buvo su gotais Saprophytes. Ttiesiog nuo pirmų įrašinėjimo žingsnių nuėjome klaidingu keliu ir vėliau jau situacijos buvo neįmanoma suvaldyti. Rezultatas gavosi savaime suprantama nepatenkinamas.

Kiek laiko užtrunka nuo to momento, kai gauni atlikėjo demo įrašą (šaržą, idėją) iki tol, kai sumasterintas albumas keliauja į spaustuvę? Nuo ko tai priklauso?

Čia nėra receptų. Kiekvienas atvejis yra unikalus. Galiu pasakyti, kad nei vienas albumas nebuvo įrašytas laiku taip kaip buvo suplanuota.Todėl atsipalaiduojam ir neplanuojam. Dirbame savo malonumui.

Su kokiais žymiais prodiuseriais norėtum padirbėti: Trent Reznor, Mark „Flood“ Ellis, Timbaland…?

Gal norėčiau, kad su grupe Siela padirbėtų Brian Eno…???