Algimantas Kriščiūnas, ko gero, daugeliui skaitytojų žinomas kaip buvęs grupės Foje būgnininkas. Be to, jis yra žurnalo Panelė fotografas (jau gerus 20 metų), o laisvalaikiu mėgsta tapyti (pvz. tie, kas lankėsi Vilniaus viešbutyje Comfort Hotel – tikrai turėjot pastebėti jo paveikslus).
Kovo 15 dieną Litexpo parodų rūmuose vyksiančio fotofestivalio Snap metu jis ves uždarą seminarą, kurio tema – Portretinė fotografija. Šia proga Algimantas sutiko atsakyti į kelis klausimus.
Fotofestivalyje Snap vesi seminarą apie „Portretinę fotografiją“. Gal gali atskleisti kelis svarbiausius aspektus darant portretus? Bus skaitytojams paskata ateiti į seminarą.
Svarbiausia darant portretus – padėti žmogui atsipalaiduoti. Visada siekiu, kad fotografuojamam piliečiui būtų smagu, kad jis nesijaustų kaip tiesioginėje TV laidoje. Kad jis suprastų, jog portretą darau ne aš vienas – mes abu. Ir jo indėlis yra lygiai toks pat, kaip mano. Kad tai mūsų bendras kūrybinis procesas. Skamba neįtikėtinai, bet taip yra – be herojaus dalyvavimo portretas bus nepilnas. Mano mėgstamiausias žanras – portretas aplinkoje. Noriu, kad aplinka bent truputį papasakotų žmogaus istoriją, kad būtų įdomu žiūrėti ne tik į jo žydras akis, bet ir į antrame plane vykstančias nesąmones. Pagalvok, į ką įdomiau žiūrėti – į „Moną Lizą“ ar „Laisvę barikadose“? Juk abu paveikslai – moters portretas, bet Monos veidukas jau po 5 minučių pradeda migdyti, o virš Paryžiaus barikadų iškilusi merginos figūra – tarsi veiksmo filmas!
Jei man tektų įvardinti, į ką labiausiai panašūs tavo darbai – rinkčiausi, ko gero, David LaChapelle. Dėl panašaus spalvingumo ir kičo/pop/siurrealizmo kiekio (tik pas jį daugiau papų ir pimpalų). Kaip reaguotum į tokį palyginimą? Tau tai būtų komplimentas ar pažeminimas?
O, taip, tai būtų pagyrimas! Daugiau papų ir pimpalų irgi būtų gerai, bet mūsų dorovingoje šalyje nedaugelis juos nori rodyti (ir visi apsimeta, kad net nenori į juos žiūrėti).
Beje, dėl papų. Kodėl jų pas tave tiek mažai? Yra tik užuominos su Mondeikaite, Migloko, Atlanta… (nebent visko nerodai). Lietuva – pernelyg konservatyvi šalis ar tau pačiam fine-art nude žanras ne visai prie širdies?
Dėl Lietuvos konservatyvumo jau paverkėme prieš tai buvusiame atsakyme. Bet, tiesą pasakius, fine-art nude – ne mano žanras. Labai paprasta padaryti šokiruojančią nuotrauką nuėmus liemenėlę (ar triusikus). Bet net LaChapelle nuotraukos man įdomesnės tos, kuriose skandalas yra ne dėl nuogumo. Situacija, emocija ir idėjos originalumas – štai dalykai, kurie daug svarbesni už papus.
Gal galėtum išskirti kelis fotografus/tapytojus, kurie pačiam padarė/daro didžiausią įtaką? Ir kodėl būtent jie?
Fotografai – David LaChapelle (dėl naujų vizualinių idėjų), Helmut Newton (dėl estetikos). Tapytojai – Salvador Dali (dėl fantazijos ir gyvenimo spektaklio), Van Gogh (dėl potėpio ir paprastumo).
Kokia tavo savybė, tavo manymu, priverčia žmonės tau atsiverti (projekte Happy 365)?
Turbūt tai, kad aš pats prie jų prieinu labai nedrąsiai, bijodamas būti atstumtas, kad klausiu atvirai ir pats esu pasiruošęs atvirai pasipasakoti savo istoriją. Aš nesu žurnalistas – tik paprastas žmogus. Ir kiekvienas mano kalbinamas žmogus yra tik žmogus – nesvarbu, ar jis milijonierius, ar gatvės valkata. Bet gal reikėtų pridurti, kad viskas vyksta mano begalinės neišmatuojamos charizmos šviesoje? Kartais galvoju, kad nebereikia net blykstės!
Vienoje knygoje skaičiau, kad beveik niekada negėrei ir nerūkei. Kaip atsipalaiduoji po darbo dienos? Koks dvasinio/fizinio apsivalymo procesas (katarsis) tau labiausiai priimtinas?
Kadangi svaigintis alkoholiu pabandžiau tik sulaukęs 40 metų, tai gavosi visiška nesėkmė – organizmas jau nebepriima šito stebuklingo žmonijos išradimo. Taip ir neišmokau. Rūkyti nepradėjau dėl kvapo – esu kvapoholikas, ir tabako dūmai man smirdi. Kažkiek geriau žolė. Bet ir ant jos neužsikabinau… Taigi, kaip atsipalaiduoju po darbo dienos? Bet juk aš nedirbu – tai, ką darau nėra darbas. Kūryba nevargina, jei tik ji įvairi. Kai pavargstu fotografuoti, imuosi tapybos arba iliustracijų. Kai ir tai užknisa, sėdu pagroti būgnais. Paskui parašau dainai žodžius ar tekstą savo projektui-knygai HAPPY 365. O kai pritrūksta minčių, pabėgioju ir prisigalvoju naujų idėjų. O iki dvasinio apsivalymo dar nepriaugau.
Kokios muzikos klausai namie ir kokia groja fotosesijų metu (jei groja)?
Kai dirbu prie kompo ar tapau, klausau BBC Radio 1 Live Lounge. Bet dažnai tenka prasukti, nes pasitaiko visiško šūdo. Kai noriu, kad netrukdytų galvoti, klausau Kraftwerk. O fotosesijų metu dažniausiai reikia tylos, kad modelis gerai girdėtų mano komandas ir pagyrimus – ak, kaip super atrodote, tiesiog fantastiškai, tokio grožio dar neteko matyti. Kas gi norėtų vietoj komplimentų klausytis Butkutės?
Ką gros grupė People ir kuo Akvilė Kavaliauskaitė skirsis nuo Andriaus Mamontovo (išskyrus papus)?
Grupė PYPL (ji taip ir rašosi – P Y P L) gros new wave – panašiai, kaip ir Foje. Nuo Andriaus Mamontovo mūsų vokalistė skirsis ne tik papais, bet ir apatine kūno dalimi. Grupėje nebus jokių gitarų! Tikras new wave turi būti be tų prakeiktų rokenrolinių styginių dalykų. Nes jie dažnai išsiderina, o viduryje koncerto tai labai sucks. Ir ko jau ko, bet Akvilės moteriškų grožybių gitaromis nedangstysime. Bet ir koks čia, po galais, klausimas – kuo Akvilė skirsis nuo Mamontovo? – turi būti aklas ir kurčias, kad jos nuo Mamontovo neatskirtum!
P.S. Kuris Foje albumo viršelis pačiam patinka labiausiai?
Labiausiai patinka Vandenyje. Nes ant jo – mano tapytas paveikslas. Turiu gi save pagirti! Naudojuosi proga, juk ne taip dažnai apie mane rašo!
Surijau interviu! ačiū