Mini interviu su Attila (Mayhem)

Foto: Martynas Nostra

Signalas iš organizatorių, žingsnis į Velnio Akmens’2010 užkulisius, ir… štai jis, Mayhem frontmanas Attila Csiharas, dviejų brutalių gražuolių apsupty. Jos per daug nesipriešindamos traukiasi nuo visų geidžiamo objekto ir užleidžia šiltą vietelę suru.lt duetui. Tą akimirką nesitikėjome, kad interviu su vienu iš įdomiausių ekstremalios scenos vokalistų užtruks valandą. Tiesą sakant, truputį baiminomės, kad pritruks kompetencijos, gvildenant black metal koncepcijas ir filosofijas. Tačiau mūsų dvejones vengras išsklaidė jau pirmą pokalbio minutę:

Iš tiesų nesu prisiekęs metalheadas. Mane veža visokia tamsi muzika. Skinny Puppy ir Front Line Assembly, Current 93 ir Death in June arba „modernesni“ Hocico ir Combichrist, Ordo Rosarius Equilibrio ir Deutsch Nepal – visa tai man labai artima, galėčiau vardinti ir vardinti.

Smagu, nes suru.lt iš ties nėra tinklalapis, rašantis vien apie metalą. Bet pradėti norėtųsi nuo Mayhem atvykimo į VA. Juk grupė nėra iš labai jau dažnai koncertuojančių?

Na, kodėl. Šią vasarą lankėmės jau ne viename festivalyje. Iš viso susidarė apie 10-12 koncertų. Tai yra labai gerai, nes dievinu mūsų live pasirodymus. Juk būtent nuo scenos galime užmegzti glaudų ryšį su klausytojais. Būtent tada galime atskleisti, kas esame, perteikti mūsų nuotaiką ir message‘ą.

Ar galima būtų keliais žodžiais apibūdinti, koks jis yra, tas message‘as?

Tai kompleksinis dalykas. Labiausiai norime pabrėžti dvasios laisvę, kūrybos laisvę mene, muzikoje. Mayhem gyvuoja jau 26 metus, ir niekada neturėjome jokio boso ar vadybininko, kuris nurodinėtų mums, ką ir kaip reikia groti. Galite nesunkiai pastebėti, kad nevaržome savęs įsipareigojimais – kontraktus su labelais pasirašinėjame tik vienam albumui. Kad nediktuotų mums savo sąlygų. Esame laisvi nuo bet kokių apribojimų. Laisvė yra svarbu. Taip pat mums įdomūs tamsieji Gamtos aspektai. Anksčiau Gamta buvo gerbiama kur kas labiau, tačiau pastaruoju metu visokie religiniai bullshitai nustūmė ją į antrą planą. Beje, religijos – nemenka problema, nes tai yra idealus įrankis valdyti žmones, manipuliuojant sąvokomis ir istoriniais faktais. Maždaug 80 proc. karų priežasčių buvo susijusios su religiniais nesutarimais iš serijos „Kas yra Dievas“ ar kieno pasakos apie nekaltos mergelės gimdymą ar jos vaiko mirtį-prisikėlimą yra gražesnės. Visa tai yra mėšlas. Tokius rėmus stengiamės laužyti. Velnias, man lengviau patikėti ateiviais, nei Dievu – tiek nelogiškos yra religinės dogmos. Aš greičiau patikėsiu, kad esame atvykėlių iš kitos galaktikos palikuonys. Baalbeke, Libane savo akimis mačiau Jupiterio šventyklą, kurios pagrindą sudaro keli po 900 tonas sveriantys blokai. 900 tonų blokai prieš 4 tūkstančius metų! Gana sunku atsakyti į klausimą, kaip anų laikų urviniai žmonės galėjo juos pagaminti.

Jei Dievo nėra, vadinasi, ir Šėtono nėra. Tai kuo tiki pats?

Tikiu šia akimirka, dabartimi, tuo, ką galiu pamatyti ar priliesti. Štai sėdime miškuose, kalbamės, prieš pusvalandį skraidžiau oro balionu, šiek tiek vėliau grosime, jaučiuosi puikiai. Tikiu duotuoju momentu realybėje. Nesu visiškas materialistas. Jeigu atidžiau nagrinėtume Gamtą, galėtume kalbėti apie tam tikrą Žemės dvasią, apjungiančią visas gyvybės formas ir žinias. Paimkime musę. Vietinė musė elgiasi lygiai taip pat, pagal tas pačias programas, kaip musė kur nors Kinijoje. Man tai sako, kad yra, pavadinkime, mazgas, talpinantis savyje specifines rūšies žinias, ir kiekviena musė turi ryšį su juo. Ar girdėjote apie 100-osios beždžionės efektą? Japonų mokslininkų eksperimento esmė buvo ta, kad beždžionės mokėsi iš savo bandos narių tam tikro dalyko, bet pasiekus tam tikrą skaičių jo išmokusiųjų, paaiškėjo, jog tą patį netikėtai jau moka ir gretimos salos beždžionės, nors jokio tiesioginio kontakto tarp genčių nebuvo. Tai yra patvirtinimas, kad yra tam tikras žinių ryšis tarp rūšies individų. Lenkiu prie to, kad jeigu vienas žmogus šūkautų: „Dievas yra“, niekas nekreiptų į jį dėmesio. Kai tai daro tūkstančiai, iškyla manipuliavimo mąstymu grėsmė. Mes per savo muziką stengiamės kovoti su melu. Religija, mano manymu, yra melas. Melas ir siekis įbauginti žmones. Kai žmonės jaučia baimę, juos lengviau kontroliuoti. 

 

Ar nemanai, kad kuris nors jautresnis pilietis, įtakuotas tokių jūsų signalų, gali nueiti ir sudeginti vieną kitą bažnyčią, demonstruodamas, kad reikia ne tik deklaruoti, bet ir veikti?

Tai ne visai tikslus mūsų message‘o traktavimas, propaguojame mentalinį pasipriešinimą, o ne destruktyvius veiksmus. Per ketvirtį amžiaus Mayhem bei visos ekstremalios metalo scenos klausytojų ratas smarkiai išaugo. Tai reiškia, kad mūsų skleidžiamos mintys nėra svetimos žmonėms, tai džiugina.

 

Jau girdėjome, kad Cold Meat Industry labelo pavadinimas tau nėra tuščias garsas. Kurių jo kolektyvų muzika dar labiausiai priimtina?

Na, vardinti pradėčiau nuo Deutsch Nepal ar Brighter Death Now. Beje, su Rogeriu Karmaniku prieš keletą savaičių teko groti viename festivalyje, kur pasirodžiau su savo soliniu projektu. Jau sakiau, kad nesu užsispyręs metalheadas. Sakykime taip – tą pačią tamsią esmę galima pateikti įvairiomis formomis. Ir tų formų labai daug. Jau įvardijau keletą grupių, kurių kūrybai esu neabejingas, galėčiau tą sąrašą ilgai tęsti. Labai vertinu originalumą. Kiekvienoje, sakykime, pakraipoje yra savo lyderių, kurių visada įdomu klausytis. Pasekėjų, ko gero, yra daugiau, bet tame nematau nieko blogo. Vieną dieną kai kurie iš jų gali pranokti pripažintus senbuvius.

Paminėjai solinį projektą. Ar jis ir buvo priežastis, dėl kurios kuriam laikui buvai palikęs Mayhem?

Visų pirma, niekada nesijaučiau atsiskyręs nuo Mayhem. Net tais laikais, kai grupėje dainavo kiti žmonės. Matote…per tuos 26 metus nutiko nemažai dalykų, tarp jų – šūdinų. Kai kurie nariai turėjo asmeninių problemų (ar tik ne vokalisto Deado savižudybę ar gitaristo Euronymouso nužudymą Attila vadina „asmeninėmis problemomis“? – aut. past.), grupės sudėtis dažnai keitėsi. Bet galiu pasakyti, kad Mayhem aura visada buvo virš mūsų. Jungė mus, tarsi kokia transcendentinė jėga. Muzikos kūrimas savaime yra mistinis dalykas. Žmonės groja kartu, generuoja ritmus, melodijas, atmosferą, interferuoja tarsi bangos. Nesuvokiamas dalykas. O klausytojai yra tarsi reflektoriai – atspindi mūsų energiją ir grąžina ją atgal. Tai, beje, yra dar viena priežastis, dėl kurios laukiu kiekvieno mūsų gyvo pasirodymo.

Kas dėl kitų projektų, tai pastaraisiais metais aktyviai dalyvauju Sunn O))) veikloje. Šio kolektyvo muziką daugelis apibūdina kaip doom/drone. Heavy shit. Turiu ir savo solo projektą, ten naudoju tik balsą ir kilpodarį (sakydamas tai, Attila ragina pridėti ranką prie jo kūno žemiau pažasties ir atlieka kažkokius veiksmus raumenimis; susidaro įspūdis, kad jis ten turi susitraukiančius ir besiskleidžiančius žiaunos – aut. past.). Bet prioritetas visada buvo ir yra Mayhem.

(šioje pokalbio vietoje redaktoriui pabodo dark&evil paskaita, ir jis dūrė tiesiai į tarpukojį)

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/uploads/2010/07/Attila02cutedM.mp3|titles=Attila apie moteris ir ateivius]

Šiek tiek provokuojantis klausimas, tikimės, kad ramiai reaguosi, – kiek moterų esi turėjęs per panašius festivalius, naudodamasis savo populiarumu?

(Juokiasi) Tai bent klausimas! Kol buvau kartu su savo žmona – nė vienos. O kartu mes buvome apie 10 metų. Po skyrybų, žinoma, turėjau santykių su merginomis, sunku pasakyti, kiek jų buvo. Tikslas, kurio siekiu per muziką, nėra gauti kiek įmanoma daugiau putyčių. Labai džiaugiuosi, per koncertus tarp klausytojų matydamas daug feminų. Bet mes lipame į sceną ne tam, kad po pasirodymo išpistume kuo daugiau merginų.

Kitą vertus, seksas – ne nuodėmė. Tai yra natūralus potraukis mėgautis savo kūnu, teikiantis begalę malonumo. Svarbu tik, kad tą malonumą patirtų abu. Iš tikro, labai gerbiu moteris. Sakyčiau, esu beveik feministas. Pažvelkite į istoriją: beveik kiekviena sušikta religija ar filosofija menkino moterį. Ir dar prikraudavo žmonėms į smegenis kažkokio mėšlo apie nekaltą mergelę Mariją. Menkino vien dėl to, kad fiziškai moterys yra silpnesnės už vyrus. Su tuo nepasiginčysi, taip sukūrė Gamta. Bet tai nereiškia, kad jos yra mažiau nei mes, vyrai. Tarp lyčių turėtų būti bent lygybė, o jei kas nors ir galėtų turėti pranašumą, tai moterys. Nes jos gimdo. Nes jos turi kovoti su tais mėnesiniais ciklais. Nesakau, kad kiekviena moteris turi būti advokatė ar kažkas panašaus. Tiesiog apskritai jos nusipelno kur kas didesnės pagarbos, nei istoriškai susiklostė. Manau, jeigu politinėse valdžios institucijose vyrų ir moterų būtų po lygiai, tai pakeistų daug ką į gerą pusę. Nes jos masto kitaip. Ne tik „jėga“, „valdyti“ ir taip toliau. Vakarų bendruomenėse einame ta linkme, tačiau yra dar nemažai vietų pasaulyje, kur moterimis paprasčiausiai prekiaujama ir žiūrima į jas, kaip į mėsos gabalus. Tai liūdina.

Iš užrašo ant cigarečių pakelio galima spręsti, kad atvykai čia tiesiai iš Vengrijos.

Taip!

Bet likę Mayhem nariai gyvena Norvegijoje. Kaip repetuojate?

Žinoma, tenka pakeliauti. Bet šiais laikais tai nebėra problema. Galėčiau persikelti į Norvegiją, bet aš vengras. Mano šaknys, šeima – Vengrijoje, ir, tikriausiai, niekada savo gimtinės nepaliksiu. Labai myliu du savo vaikus, be galo įdomu stebėti, kaip jie auga, kaip jie vystosi visomis prasmėmis, kaip kai kuriose srityse pranoksta mane ar sugeba nustebinti. Nors, žinoma, tobulas tėvas dėl tam tikrų aplinkybių nesu.

Kas dėl Norvegijos… ši šalis – antri namai, į kuriuos bet kada galiu pigiai nuskristi. Beje, ten yra labai brangu, ir realiai nuskristi ten kelioms dienoms per savaitę yra pigiau, nei ten gyventi. Tai vienas dalykas. Kitas – šiuolaikinės technologijos leidžia nuolat palaikyti ryšį su grupės nariais.

 

Suru.lt – sportiškas tinklalapis. Koks tavo požiūris į fizinius pratimus, pvz., futbolą?

Futbolas man po barabanu. Simpatizuoju kovinėms sporto šakoms, kokiam, pvz., kung fu, nes manau, kad sportas turėtų lydėti žmogaus dvasinę kelionę, dvasinį tobulėjimą. Kitą vertus, istoriniu aspektu sportas yra pakaitalas karams. Tai yra gerai, nes karas yra mėšlas – manipuliavimas žmonėmis ir pan., apie tai jau kalbėjome.

Aš pats pastaruoju metu beveik nesportuoju, reguliariai atlieku tik specialius kvėpavimo pratimus. Kas dėl visokių olimpiadų, tai paauglystėje 10 metų žaidžiau vandensvydį. Todėl natūralu, kad didžiuojuosi, matydamas Vengrijos rinktinę laiminčią vieną olimpinį auksą po kito. Juk su kai kuriais iš vyrukų žaidžiau kažkada pats!

 

PS. medžiaga buvo rengiama, besiklausant įvairių projektų, kuriuose dalyvavo Attila Csiharas, pradedant vengrų thrash black metal legenda Tormentor. Prisipažinimas: stogą konrečiai nurovė Sunn O))).

[audio:https://www.suru.lt/srwrd/wp-content/uploads/2010/07/04-Masks-The-Aetmospheres.mp3]