Andy Stott – labai gerai. Pusė Demdike Stare – Miles Whittaker – irgi labai gerai. Kartu šiais metais jie ryžosi jų slapto projekto Millie & Andrea debiutiniam albumui Drop The Vowels.
Pradėję 2008 singlais, šiais metais prisiglaudę pas Modern Love, puikūs elektroninės muzikos prodiuseriai sukūrė keistą, konceptualų, modernios elektronikos albumą, kuriame jungle pakeičia įprastinį Andy tech ritmą, o lyg ir kabinamas etiketinis ambient iškreipiamas purvinoje melodijų visumoje, pernešantis albumą ant eksperimentikos slenksčio.
Tas purvinumas yra albumo pagrindinis akcentas, kurio epicentre yra kūrinys Stay Ugly – disbalanso ir tikslumo žavesys. Pastebėjau, jog pastaruoju metu pradėjo darytis itin populiaru jungti super tikslų skaitmeninį skambesį su specialiai neišdirbtu garsu. Pirmą kartą šį fokusą pastebėjau prieš porą metų The Delta hipnotiniame kūrinyje Deep & Bleep, kuriame jautrumo manipuliavimas vyko per visiškai uždistoršintą garsą, kuriame atsispindėjo kūrinio intensyvumas. Man tai buvo kažkas naujo, kuomet ne tobula, kad ir labai paprasta, melodija paėmė viršų, o tiesiog tinkamai specialiai blogai panaudotas nekokybiškas garsas tobuloje utopinėje suvestinėje. Lygiai tą patį darė šiais metais ir Kangding Ray savo nuostabiame albume Solens Arc – kūriniuose Amber Decay ar Crystal ar Transitional Ballistics.
Negaliu pasakyti, jog tai akivaizdi tendencija, tačiau bendras bruožas, vienyjantis visus paminėtus atlikėjus yra išskirtinė elektroninė muzika. Geresnė, blogesnė – čia spręsti klausytojui, bet jie yra savo srities žvėrys. Tiek Andy Stott su Miles Whittaker, tiek Marcus C. Maichel, tiek David Letellier yra prikūrę super stiprių kompozcijų, kurie įeina į daugelio žmonių mėgstamiausių gabalų folderius, o jei jie tai daro – tikiuosi tai netaps mada. Taip pat nesinorėtų, jog šis efektas paimtų viršų ateinančių prodiuserių produkcijoje. Bet čia tik mano nuomonė.
Grįžtant prie Drop The Vowels – be minėto išskiritinio bruožo, labiausiai stotiškas kūrinys yra Back Down, jei kas nors tokio skambesio čia ieško. Man tai yra antrasis mėgstamiausias kūrinys albume. Kreivi ritmai, dreifuojantys tarp skirtingo apdirbimo lygmenių, intriguojančiai veikia klausą, kai greta slenka kone dream pop moteriškas aidas.
Drop The Vowels tiek pradedamas, tiek baigiamas labai gražiu, bei keistu (kiek nepaaiškinamu) semplavimu. Tai nurodo tikslią pradžią ir pabaigą. Visoje trukmėje yra greitėjimo distancijų su klampiomis duobėmis. Albumo skambesys yra puikiai susietas tarpusavy, kiti kūriniai sinchronizuotai veikia vienas kitą.
Tai be abejonės taps vienu geriausiu albumu šiais metais.
