Pernykštis Deafheaven albumas Sunbather yra vienintelis nuo pernai metų iki šiol užsilikęs mano grotuve. Užvakar amerikiečiai pristatė naują studijinį gabalą From the Kettle Onto the Coil.
Gaila, tačiau ne, tai nėra naujo albumo pranašas. Singlas bus išleistas kaip viena iš kabelinio tinklo Adult Swim singlų serijos dalių (šiemet ten savo gabalus jau pristatė Giorgio Moroder, Machinedrum ir kiti).
Muzikine prasme From the Kettle Onto the Coil From tęsia geriausias minėto albumo tradicijas, šalia Dream House ir titulinio Sunbather. Ir aš norėčiau, kad Deafheaven niekada nesikeistų ir taip liktų amžinai. Čia vėl gitarų sienos ir būgnų lavinos. Ir kaip anksčiau – vietoj vieno gabalo gauni penkis.
Grubiai juos galima suskirstyti sekančiai:
00:00-01:42 Immortal black metal be stabdžių;
01:43-02:24 Immortal ant psichotropinių narkotikų;
02:25-03:13 melodingai/didingas himnas su senoviniu solo pragrojimu;
03:14-04:24 post-rock/shoegaze kaip geriausiais Mogwai/My Blood Valentine laikais;
04:25-06:36 nuo čia snargliai baigiasi ir prasideda geriausia dalis.
Jei užsimanysit pritarti:
Stagnant strangers romance on crowded pathways below admiring the stage’s glistening coat. The reflection on the sill giving the cheekbones their due.
Praising the worth of porcelain skin.
My shades of blonde dancing in the high sun.
I gave labor to the grief.
To the squinting spectator who drank in the despair as I tiptoed off the plane of existence and drifted listlessly through the velvet blackness of oblivion.
I am what I always was. Gleaming and empty.
Siūlau dar kartą pasižiūrėti gyvą gabalo premjerą liepos pabaigoje Pitchfork festivalyje.
Nes neatsiejama grupės skambėsio/įvaizdžio dalis yra iš George Clarke sklindanti charizma.
Jis man kaip Nicolas Jaar. Tik be cukraus.
Beje, jei buvot atidūs – panašu, kad tuomet gabalas dar netūrėjo proper lyricsų, o Džordžas tiesiog iš pasąmonės skleidė tinkamus skiemenys. Tiesą sakant tokie abstraktūs whatatash man dar labiau patinka.
Nuo rytoj gabalą bus galima oficialiai atsisiųsti iš čia.
