„Denzelis, Denzelis, Denzelis…“ – niūniavau sau po nosimi, keliaudamas į kino teatrą žiūrėti „Metro užgrobimo 1 2 3“ (“The Taking of Pelham 1 2 3“). Būtent D. Washingtonas buvo mano pagrindiniu šio 1974 m. to paties pavadinimo filmo perdarinio (rimeiko) motyvatoriumi. Visi garsiausi esami ar “wanabe garsiu” filmų kritikai tiesiog su malonumu taškosi kritika, lygindami originalą ir režisieriaus Tony Scotto variantą. Aš nebūčiau priimtas į suru.lt, jei atsiduočiau masinei nuomonei, todėl screw you didieji “ekspertai” – laba retai žiūriu filmus, kuriems metų daugiau nei man. Tačiau, šikart tenka sutikti – filmas nedžiugino: Denzelis nuvylė, scenarijus pakankamai nuspėjamas net nemačius originalaus varianto, trūko įtampos.
Taigi, Denzelis. Sunku pripažinti, bet vienas mano mėgstamiausių aktorių šįkart nedžiugino. Žinoma, savo darbą atliko profesionaliai, tarsi ir nėra prie ko prikibti, tačiau nepastebėjau jokios ugnelės, viskas atlikta labai standartiškai, netgi monotoniškai. Galima įtarti, kad vaidmuo „nelipo“, tačiau užsiimti panašiomis gelbėjimo operacijomis teko ir pirmuose dvejuose bendruose aktoriaus ir T. Scotto darbuose (“Man on Fire” ir “Deja Vu“). Gal sutrukdė scenarijus, pagal kurį didžiąją laiko dalį pagrindinis veikėjas praleido prie operatoriaus stalo? Atsakymą gali pasakyti tik pats Denzelis. Lauksime kitų darbų ir tikėsimės, kad aktorius nepriaugo svorio, kaip kad atrodė šiame filme.
Ko trūko iš Denzelio, netikėtai kompensavo Johnas Travolta. Gan nevykusiai pasirodęs komedijose “Wild Hogs” ir “Hairspray“, jis sugrįžo ten, kur labiau gali pritaikyti vidutinius aktoriškus gabumus – į trilerį. Reikia pripažinti „blogiuko“ įkaitų paėmusios grupės vado rolė jam labai tiko. Kiek silpniau aktorius užbaigė filmą, tačiau iš esmės savo akcijas mano akyse jis tikrai pasikėlė.
Kadangi filme dominuoja neigiami charakteriai, privaloma paminėti, kad aktorių tarpe buvo ir etatinis tokių vaidmenų atlikėjas Luisas Guzmánas. Bet tik paminėti, kadangi vaidmuo trumpas ir antraeilis, svarstant, kaip atrodytų filmas, kuriame šiam aktoriui tektų teigiama rolė.
Tony’s Soprano, ups, Jamesas Gandolfinis pailsėjo po mafijos kronikų ir bando grįžti į didijį ekraną. Atsiprašau, bet gal buvo galima ne į teigiamo mero rolę? Dar bent 5 artimiausius metus virš šio aktoriaus kybos Sopranų šešėlis. Todėl matyti jį kitokio tipo vaidmenyse yra mažų mažiausiai keista. Atsimenu, kaip 2004 metais žiūrovai kvatojo, matydami Rolandą „Nekenčiu reklamos“ Kazlą J. Vaitkaus filme „Vienui vieni“. Supranti, kad filmas rimtas – apie partizanus, apie mūsų šalies sunkius istorijos momentus, tačiau pamatai Rolandą ir nevalingai krykštauji drauge su visa sale. J. Gandolfinio atvejis yra labai panašus.
Kadangi, kaip jau minėjau, didžioji dalis veiksmo vyksta veikėjams tiesiog kalbantis radijo ryšiu, siužetui realiai trūksta veiksmo ar bent dalelės tokios įtampos, kokią jautėme kad ir gan panašiame filme “Phone Booth“. Tai nuspręsta kompensuoti, įterpiant scenas, reikalaujančias specialiųjų efektų. Tačiau pastarieji nebuvo verti dėmesio: paskraidė policininkų mašina bei sudaryta iliuzija apie milžinišką metro vagonėlio greitį. Trumpai tariant, ačiū, geriau ateityje rimčiau atsiduokite scenarijui.
Nostros įvertinimas – 6/10. „Metro užgrobimą 1 2 3“ rekomenduoti galiu nebent D. Washingtono gerbėjams vien tam, kad užsidėtų pliusą, kaip pažiūrėję dar vieną šio aktoriaus darbą. Likusiems kino mėgėjams siūlau ties šiuo filmu nesustoti ir gausiame kino produkcijos vandenyne meškeres užmesti kitoje vietoje. Nebent, įdomu, kuo pagrindinis “blogiukas” yra susijęs su Lietuva ir koks lietuviškas vardas yra minimas. Nepažiūrėję – nesužinosite.
