Mesijus X Münpauzn ‎– grotžymė uzgrotu

Prieš savaitę ėjau patikrinti, kaip lietuvės moka twerkinti pagal Zebra Katz bosus.

Taip susiklostė, kad prieš amerikietį pasirodė Mesijus ir Münpauzn. Kadangi nesu repo/hip-hopo mėgėjas – apie Mesijų prisiminiau tik tiek, kad prieš gerus 10 metų jo debiutinį albumą Antimaterija labai stūmė žurnalas Pravda, o prieš kelis metus buvo populiarus tas klipas „su galva“.

Savo paties nuostabai mane sudomino nuo scenos sklindantys garsai. Pirma mintis – tai jau nebe hip-hopas, antra – (netikėtai) tikrai tinkamas atlikėjas vakaro hedlaineriui pasitikti.

Mesijus, kiek yra tekę jį matyti ant scenos, mano pasąmonėje yra užsifiksavęs kaip savotiškai komiškas personažas: tie netipiniai judesiai (pvz. mikrofono apglėbimas dviem rankom arba kojos pakėlimas) plius manieringa kalba (kuri man dažnai atrodo kaip perdėtai mandagi) sudaro keistai žavią ir šypseną keliančią kombinaciją.

Dar labiau mane vertė šypsotis nugirsti dainų fragmentai, ypač tokie kalbos naujadarų everestai kaip „banknotų skyriaus ištuštys“, „bankomatų ištrauklys“ ar retorinis klausimas „tai tu išsukinėji, bliamba, laiptinių lempas?“. Neatsiliko ir instrumentinis apipavidalinimas. Kai kurie numeriai savo plėšrumu priminė Gesaffelstein piktuosius darbus.

Galiausiai mano susidomėjimas pasiekė tokį tašką, kad sekančią dieną parašiau Mesijui su prašymu pasidalinti albumu (nes niekur online jo kol kas nėra, nei bandcamp, nei soundcloud, nei YT…).

Pasirodo, #uzgrotu išleistas prieš gerus 3 mėnesius. Visas toks konceptualus: nuo gimimo iki mirties. Net suabejojau, ar tik jį nebus įkvėpęs vienas afigenas gabalas.

Albumas skirtas procesui vadinamam gyvenimu. Išskiriamos 12 jo stadijų ir kiekviena apdainuojama atskirai. Stebina, kiek daug (ir iki pat panagių detalių) Žyginamtas Kudirka žino apie įvairius žmogaus gyvenimo etapus. Daugelį šių stadijų esame išgyvenę patys ir nesunkiai prisimename/įsivaizduojame stereotipus (pvz. tupaauglys). Užtat kitus, nors ir patyrėme kiekvienas, atgaminti būtų sunkoka (tudarnegimes). Tretiems (tubenamu, tuvagis, tupareigunas) aprašyti reikia arba geros vaizduotės, arba išsilavinimo. Nes juk nedažnas iš mūsų yra buvęs bomžu, vagiu, teroristu ar pareigūnu. Na, pastarasis gal paprastesnis variantas, bet juk ne kiekvienas surimuotų:

stovi palei kelią prisidengęs krūmais
Volkswagen Passat su visais privalumais

Tad preziumuoju, kad Kudirka turi lakią vaizduotę ir pasižiūrėjo atitinkamus dokumentinius filmus, pvz. apie tai, kokie procesai vyksta motinos įsčiose prieš pasigirstant akušerių ir pribuvėjų raginimams pushhh, pushhh.

Dar pastebiu, kad moderniajame repe/hip-hope (t.y. Vilnius 2016, artima ateitis) rimas tapo nebūtinu komponentu. Hm, tai palengvina kūrėjų užduotį, bet, mano galva, svarbiausiu kriterijumi vis dar išlieka kalbos patrauklumas ir išradingumas.

Svarbų vaidmenį šiame veikale atlieka Münpauzn akompanimentas. Aranžuotės čia – modernios, pagal visus artimos ateities kanonus. Svarbiau, kad kūrėjas moka žongliruoti tinkamais atspalviais: jei Kudirka pasakoja apie tinginį – aranžuotė taip pat yra tingi, jei apie vagį – aranžuotė slidi ir tricky, jei teroristai moteriškos lyties – sausi beats papildomi lyriškais akordais. Ir ypač mane džiugina agresyvesni numeriai (tupinigusiurblys, tupareigunas), kurie ir užkabino Lofte.

Kažkuria prasme (futurizmo, minimalizmo, industrializmo) albumas primena paskutinį Kanye West darbą Yeezus. Ten Gesaffelstein irgi prisidėjo.

Kai (prieš 4 mėnesius) rašiau, kad grįšiu prie Münpauzn, nesitikėjau, kad tai atsitiks taip greitai. Ir tokiom teigiamom aplinkybėm.

Vienintelė pastaba, kurią turiu šiam leidiniui – viršelis. Arba tiksliau – jame vaizduojamas „objektas“ (nes pats viršelis gan novatoriškas ir įdomus). Nes, mano giliu įsitikinimu, joks ujobiščė neturėtų būti mitologizuojamas. Paklaustas, kodėl viršelyje Zamolskio koliažas, Kudirka komentavo:

Na, kaip pažiūrėsi. Iš dalies – liudija kriminalinę repo prigimtį ir transformaciją interneto amžiuje. Iš dalies – visi įrašai tarsi faux Zamolskio biografija. Be to, jo istorija gan įspūdinga. Selebritis nusikaltėlis, su savadarbiais šarvais. Zamolskis pakankamai ekscentriškas, kad taptų įdomus.

Tačiau tai vis vien manęs neįtikina. Padugnės turi likti užmaršty.
O kaip tau atrodo?