Mėnuo Juodaragis’2011: šeimyninis piknikas

Etno – per bortą, ant folko – tfu,
Bet Juodaragį aš myliu-myliú.
Vilkduja skelia, mes šėlam kartu,
Zaraso salai nėra lygių!

Todėl, kad gladiolė. Mėnuo Juodaragis‘2011 buvo beveik tobulas piknikas su visais šauniais atributais – pasakišku oru, futbolu, gardžiais gėrimais, švariais takeliais, sūriu šeštadienio rytu. O muzikos programa visgi buvo sudaryta ne vien iš Duokim garo repertuaro, tad įspūdžių ausims pakako. „Beveik“ į ankstesnį sakinį pateko dėl vagysčių iš palapinių. Šis virusas, įsiveisęs kituose šios vasaros OpenAiruose, nukeliavo, deja, ir iki Zarasų salos.

Malonios smulkmenėlės prasidėjo jau nuo įvažiavimo į salą penktadienio vakarą. Maždaug 20 automobilių eilutė judėjo gana sparčiai, o patikrinimas apsiribojo mandagiu muitinės pastebėjimu: „Svarbiausia, kad stiklinės taros nebūtų“. Sakysit, nusibodo po daiktus knaisiotis? Gal. Bet greičiau atsirado suvokimas, kad puslitriukas bobelinės – ne nuodėmė, o daugiau MJR publika tiesiog nesiveža.

Kone pirmi žmonės, su kuriais susidūrėme Saloje, buvo… rusų iš Kaliningrado šaika su Volosy priešaky. Ir, žinoma, tuoj pat, nenueinant nuo kasos, atgimė komanda Sūru, MJR‘2009 futbolo turnyre užėmusi antrą vietą. Šiemet žaisti su redaktorium neplanavome, bet meilė kamuolio spardymui nugalėjo, kitą rytą buvome paplūdimy ir vėl nužygiavom iki finalo, kur nusileidome Briedžio Tulžiai. Perdone, Šerno Išvaržai. Paskaitos vėl nuplaukė.

A nu bet tai buvo šeštadienį, o penktadienį spėjome įsikurti ir muzikos pasiklausyt.

Spanxti kažkokiu mistiniu būdu teko išvysti jau trečią kartą per metus, ir šis pasirodymas buvo, be abejo, liūdniausias, Umcaca apie alų tik truputį praskaidrino nuotaiką. Tiesa, prieš plakant Pušyno scenos herojus, reikia apytikriai pacituoti idėjinį festivalio vadą Ugnių: „Deja, eksperimentas su nauju įgarsinimu nepavyko, penktadienį garsas buvo šūdinas, tik kitą dieną pavyko pasiekti priimtiną kokybę“. Nuolaidos atitinkamos.

Klausantis žvaigždės Blood Axis ir jo kompanijos viduje netilo apmaudas – kodėl šis projektas yra toks kultas? Nuobodybių nuobodybė! Niekuo neypatingas neofolk su martial priemaišom, jokios charizmos scenoje.

Va rusų veteranai Тролль гнет ель dėmesį prikaustė iš karto. Energingai užtraukė folk-rokelį apie alų, bendrą kalbą su žiūrovais rado lengvai. Po to vėl apie alų ir dar kartą apie jį. O kur apie, atleiskite, bobelinę? Įsitikinę, kad jai himnų nebus, patraukėme prie kur kas rimčiau nei užpernai įtaisytos Šiaurinės scenos. Didvyriško maršo tikslas buvo Rapoon.

Šis britas stipriai domino. Tik būta baimės, jog įsijungs laptopą, paleis vieną iš kokių 40 savo kompaktų ir pasilenkęs prie klaviatūros valandą chatins su bičiuliais apie tai, kokie dribsniai skanesni – išmirkę piene ar traškūs. Iš esmės vaizdelis buvo panašus, tik tai stebėtinai mažai rūpėjo. Nes muzika iš dinamikų liejosi tiesiog magiška. Pagrindas – ambient, bet su daugybe vis naujų iškylančių niuansų. Pamenat kadrą iš Snatch, kur Mickey po triuškinamo bevardžio bizono smūgio lyg krenta į gaivų vandenį? Štai ir čia įvyko šuolis iš bobelinės garų į gaivias Rapoon kilpas. Išnėrus, paaiškėjo, jog jėgų grįžti prie Pušyno ir patikrinti, ar Auksinis Parazitas yra lygiavertė pamaina Driezhui MJR kontekste, deja, nebeliko. Nemažiau apmaudu ir dėl praleisto OBŠRR pasirodymo. Gėris, į kurį šiuo atveju išsiliejo blogis, – suru.lt dabar žino, ką reiškia projekto pavadinimo abreviatūra. Ir jūs galite apsišviesti, spauskite PLAY.

Paspaudėt? Tegu groja. Netrukdys sužinoti, kas iš tiesų tapo futbolo turnyro vinimi, prispaudusia net pelnytą Šeško apendikso pergalę finale prieš Sūru.

Šiaip keista, kodėl Saloje yra galimybė žaisti futbolą, o krepšinio – ne. Juk lietuviams pastarasis – beveik folkas, kaip rypka. Filosofuojant su kamuoliu (vėliau – su ežeru, dar vėliau – su skrandžiais) saulė beveik nusileido. Tada ir prisiminėm: koks festivalis be shoppingo?! Radom Ragainės palapinę su įprastu asortimentu, pagardintu keliais MJR’2011 atlikėjų įrašais. Ypač seilę varvino žiauriai stilingai išleistas Arnica medinis boxas, bet pirki negirdėjus rankos nekilo, o įvertinti ispanų prie Ąžuolo nespėjome. Užtat iš netoliese įsitaisiusių lenkų iš Wrotycz Records redaktorius čiupo keletą Bad Sector digipackų, jau ir pasigirti spėjo.

Apsipirkus, prasidėjo įprastas migravimas tarp scenų, siekiant išgirsti kuo daugiau ir realiai pražiopsant nemažai įdomių dalykų. Vietiniai pionieriai Juodvarnys tiesiog pritrenkė sceniniu įvaizdžiu 3 in 1. Vienas išėjo groti rap-core‘o, kitas – pagano, trečias – hard rocko. O sklido nuo scenos mokyklinis heavy metal su black/pagan priemaišom. Normaliai.

Pažangesnį performansą (oficialus lietuviškas žodis, ko čia ironiškai šypsotės?) pamatėme šiek tiek vėliau, kai į tą pačią Pušyno sceną įlipo neseniai koncertinę veiklą atnaujinęs (ar teisingiau sakyti „pradėjęs“?) projektas Luctus. Tiesmukas, be jokių prošvaisčių juodmetalis dvelkė siekiu lygiuotis į Obtest bei geriausius skandinaviškus pavyzdžius, pvz., The Abyss. Kažkodėl būtent šis Petro šalutinis uždarbis iškilo atmintyje. Užmigusius po antro gabalo (ne visi gi gali išlaikyti apie 40 min. monotoniško plakimo nežiovaudami) pažadino finalinis akordas – lėtesnė, bet įtaigi daina, iš kolekcijoje turimo CD turinio labiausiai priminusi Tikrovės iliuziją. 100-procenčio įsitikinimo nėra, tad smagu būtų perskaityt komentaruose, jeigu ten skambėjo ne ji. Pažadino juk.

Vienintelis apsilankymas prie Didžiosios scenos buvo skirtas Bix‘ams. Juodaragis mato, norėjome išvysti ir brangiuosius (avia-bilietų atžvilgiu) portugalus Dazkarieh, tačiau jų pasirodymas kirtosi su Vilkduja, o kaip gi praleisi svarbiausius favoritus. Apie Bix nieko naujo neprirašysi. Varo beveik tą patį setą jau daug metų ir nuolat aplink sceną pritariamai trepsi kojos (tarp jų ir Suru.lt). Teisingai pastebėjo kolega – klausytis Samo&co įrašų, iš kurių šviežiausias datuojamas 1997-aisiais, jokio potraukio nėra, bet paspoksoti gyvai – visai nieko.

Vilkduja šį kartą sceną okupavo keturiese, ir jau tai buvo geras ženklas. Pradėjo entuziastingai, nuo Medinių kiaulių armijos – vieno ryškiausių Vakar duonos hitų, gyvai grojamų gana retai. Gal kada ir Akivarus prisimins?

Povkė kaip reta agresyviai kankino mikrofoną įvairiais efektais, garsas plėšė ausis ir teko pasiblaškyt po erdvę, ieškant kompromiso su jomis. Tuo tarpu kvartetas įvarė keletą negirdėtų gabalų, naujų retro-noise-disco hitų gamyba akivaizdžiai nesustoja. Bet prie jų dar reikia priprasti, o Demonai ir Dovanos antrukart ar Velniop – laiko patikrinti šlageriai, kuriems prasidedant į viršų kyla rankos ir plaukai.

Nakčiai pasiklausėm Sonne Hagal. Gražus toks, melancholiškas neofolkas (skaityk – akustinės gitaros stygų kutenimas ir liūdnas vyriškas balsas), lopšinės vaidmenį atliko neblogai. Vokiečiams šnibždant, gimė pageidavimas kitų metų festui. Rome.

OpenAir festivalis Mėnuo Juodaragis XIV, Zaraso sala, Zarasai, 2011 08 26-28.

Kaina: nuo 70 litų. Paskutinėm dienom prieš festą kainavo jau per 100 litų, t.y. daugokai (atsižvelgiant į tai, kad brangiai kainuojančių muzikantų programoje nebuvo), bet pasirūpinti pigesniais bilietais laiko buvo.

Vieta: 10/10. Niūriausios prognozės dėl pramoninio Galapagų palikimo nepasitvirtino – Sala buvo kaip visada jauki, erdvi ir svetinga.

Organizacija: 9/10. Tobulumui ribų, aišku, nėra, bet priartėta prie jo buvo labai arti. Prikibti galima nebent prie garso pirmą dieną, bet toli gražu ne faktas, kad taip išėjo dėl organizatorių noro sutaupyti. Vagystės iš palapinių (ar jų pačių su visu turiniu) – rimta problema, tačiau su tuo kovoti sunku.

Oras: 10/10. Saulė, šilta, gaivus vėjelis.

Gėrimai: 9/10. Kokiu gi nuostabiu atradimu karštą šeštadienį tapo Alaus namų pilstomas kriaušių sidras! Skanus, gaivus ir dzin, kad chemija. Alaus mėgėjai turėjo nemenką pasirinkimą (5-6 rūšis), buvo ir giros, tiesa, ši apmaudžiai baigėsi šeštadienio vakarop. O štai maisto šįkart nevertinome – neprireikė. Akims pasirodė, kad užkąsti buvo ką.

Publika: 9/10. Visi laimingi, visi besišypsantys, daug šeimų su mažais vaikučiais. Vėliau paaiškėjo, kad buvo daug nepatenkintų nenumatyta 4-ąja scena-palapine, iš kurios iki paryčių sklido Haddaway, Royksopp bei kitas „neformatas“. Žinoma, blogai, kad iki paryčių, bet vis geriau, nei su gaidžiais bundantys ir apie tai visam pasauliui pranešti skubantys Suru.lt kaimynai.

Atradimas: Sutinkam su organizatoriais –šiukšlių nebuvimas.

Amatai, paskaitos: tradiciškai paaukoti Futbolo dievams.

Simbolis: etatinis MJR dalyvis Girnų Giesmės, deja, šįkart nepasirodė. Kalbama, kad iškeitė Salą į kalnus…

Gaidys: radaras kažkokiam kaime Utenos kely netoli Zarasų.

Dūzgės: kad matytumėt, kiek liaudies sulindo į Alunamį pasidalinti įspūdžiais. Organizatoriai džiaugėsi pelnu (na ok, ok, nusisekusiu renginiu), festivalio kalvis gyrėsi, kaip vietoj planuoto kalavijo pavyko nukalti du peilius, nuotaikingai džerškėjo ukrainiečiai Taruta. Blood Axis taip pat grojo, bet jų nesulaukėme.

Bendrai: 9/10. Muzikinė dedamoji buvo silpnoka (konceptas čia ne prie ko: jeigu į festo rėmus įsipaišo BIX, vadinasi potencialių atlikėjų sąrašas yra tikrai platus), bet šįkart ji tiesiog ištirpo gėrio katile.

 

Foto: Gediminas Navickas (GiN)

[nggallery id=426]