Memoryhouse muzikiniame akiratyje atsirado prieš pora metelių, išleidę savo nuostabų šedevrą The Years. Atrodė, į visas 20 šio EP minučių buvo sudėtas maksimalus kiekis jausmų. Viskas čia pulsavo dream pop tradicijomis, įvilktomis į labiau ambient muzikinius rėmus. Memoryhouse muzikiniai sprendimai buvo gana minimalistiniai, tačiau tie keli akordai visada užgaudavo reikiamas stygas ir puikiai užpildė visumą, o panaudotas Eternal Sunshine of the Spotless Mind filmo (beje, iš dalies taikliai nusakančio grupės kūrybinę koncepciją) temos loop’as buvo nepaprastai efektyvus ir taiklus.
Vėliau grupė kartas nuo karto palepindavo pavieniais puikiais kūriniais, o praeitais metais išleido paturbintą The Years versiją su dviem nuostabiomis naujomis dainomis. Visi šie nauji kūriniai galėtų savarankiškai sudaryt atskirą albumą, nė kiek nenusileidžiantį debiutui. Tačiau duetas netrukus pasiskelbė išleisią darbą The Slideshow Effect, pilną naujos medžiagos.
Kūrinį The Kids Were Wrong išgirdau dar praeitų metų žiemą ir kiek sunerimau. Akivaizdžiai skambesys kiek labiau padvelkė standartu, atsirado aiški ritminė sekcija, ryškesnės gitaros, tačiau įsiklausius vis dar puikiai skleidėsi grupei būdingos pulsacijos, tik kiek greitesniame tempe.
The Slideshow Effect trekliste atsirado vietos ir dviems iš anksčiau pažįstamiems Heirloom ir Bonfire. Abu – akustinio ir gaivaus dream pop grynuoliai, dvelkiantys geriausiomis Mazzy Star, Hope Sandoval ar subtilaus Marissa Nadler folko tradicijomis, vasaros vėjo gaiva, lapų šlamesiu, žaliomis pievomis. Likusi ilgagrojo dalis įsisuka į melancholišką trajektoriją, egzistuojančią labiau slenkančių prisiminimų skaidrių, nespalvotų nuotraukų, nostalgijos plotmėje. Tačiau viskas čia nemažiau gyva ir išjausta. Juk prisiminimai, užmirštas laikas sukelia nepaprastai stiprių emocijų pliūpsnius bei kartais duoda pagrindo naujiems išgyvenimams, paskesniems etapams. Todėl, The Slideshow Effect – taip pat kupinas vilties, grožio, naujų potyrių troškimo. Juk dainoje Punctum grupės vokalistė Denine Nouvion tarsi pripažįsta: It’s not enough/To live your past/Through photographs.
Taigi, kiekvienas kūrinys čia tarsi atskiras langas (skaidrė) į nostalgijos kupiną kraštovaizdį, nepaprastai intensyvų, turtingą išgyvenimais. Viską labai gražiai užbaigia Old Haunts – neabejotinai geriausias albumo kūrinys – prasidedantis tarsi svaigi gitarinė lopšinė ir pereinantis į shoegaze sienas, Denine bedainuojant eilutę It’s enough. Epas apie praeities vaiduoklius.
Praeities pasaulis tarsi pasiglemžia subjektą Walk With Me (apie pasivaikščiojimą po kapines) ar Kinds Of Light (apie plaukiojimą vandens paviršiumi ir skendimą) kūriniuose. Tačiau Memoryhouse muzikinis lengvumas ir gaiva neleidžia visiškai panirti į melancholiškus apmąstymus ir pastoviai primena apie aplink esantį grožį, viltį.
The Slideshow Effect tarsi skendi kiek Prustiškame prarastame laike, kabo erdvėje tarp dabarties, praeities ir ateities tiek savo koncepcija, tiek skambesiu. Ir nors savo forma jie tapo mažiau abstraktūs, bet The Years pulsaciją puikiai išlaikė, tik kiek sutirštino melancholišką savo pusę. Albumas – neabejotinas šių metų favoritas. Memoryhouse skaidrės primena apie praeitį, tačiau yra nepaprastai ryškios ir spalvingos. Juk prisiminimai – neatsiejama mūsų pasaulėjautos dalis. Todėl The Slideshow Effect suveikia tarsi gidas per jų pasaulį, emocinis naratyvas, padedantis nusiteikti ateities išgyvenimams bei taip įkvepiantis pozityvumo.
