Melomanijos gniaužtuose: Paulius

Paulius – filosofas. Ilgą laiką jį buvo sunku pagauti, nes lankosi muzikiniuose ir ne tik renginiuose, rašo į kažkokį nežinomą (skirtingai nei mes) internetinį puslapį ir šiaip yra užsiėmęs. Bet jau kai skyrė laiko, tai iš peties.

Iš karto sąžiningai prisipažino, jog nežino kiek įrašų turi kolekcijoje. Iš akies spėja, kad bus apie 400 CD ir vienas (dėl grožio) dovanų gautas LP (Foje Aš Čia Esu). Kažkada bandė pasidaryti sąrašiuką excel’yje, tačiau ties nr.150 pajuto, kad mėgavimasis muzika ir skaičiukai – du labai priešingus jausmus keliantys užsiėmimai. Aišku, nėra sąrašiuko ir dabar jis net neįsivaizduoja pas ką nusėdo jo mylimas Madredeus albumas Electronico, bet per daug dėl to nesisieloja.

Ne naujiena, kad gyvenime labai daug kas keičiasi, įskaitant laikmenas ir jų skaičių. Paulius pradėjo kaupti muziką maždaug 1989 metais, kai susipykęs su broliu, paslapčia ėmė persirašinėti jo kasetes (bijojo, kad neduos klausyti). Vėliau prasidėjo kelionės į įvairias muzikos krautuves, kuriose pagal sąrašą į SNC kasetės A pusę buvo įrašinėjami A-ha, į B – Roxette ir panašiai. Vėliau buvo DJ’avimo mokykloje laikai į kuriuos mūsų poetas įsivėlė ne todėl, kad buvo vakarėlių liūtas, bet grynai dėl santykinai didelio domėjimosi muzika (tada pirkdavo ir tai, ką beleidžiant diskotekų metų tik juokas imdavo). Ši fazė baigėsi 1997 metais baigus mokyklą, o jos reziume – didžiulė gariūninė tašė magnetinių kasečių: pradedant R.E.M. Automatic For The People ir baigiant hardcore, jungle bei Mark OH – visa tai vis dar gyva ir laukia, kada ant jų viršaus bus užrašyta kokia nors mamai patinkanti muzika.

Nuo 1997 kažkiek laiko tęsėsi piratinių CD era. Dabar beliko apie 30 vnt. tokių – vieną dieną Paulius pajuto, kad tai šiukšlės, dėl kurių gėda prieš mylimus atlikėjus ir prieš muziką bendrai, tad iki 100 vnt. šio turto iškeliavo į visas pasaulio puses.

Jeigu dabar reiktų atsirinkti albumus, kuriuos pirktų, iš Pauliaus kolekcijos dingtų 2/3 kompaktų. Paulius yra įsitikinęs, kad žmogaus melomaniškumą (meilę muzikai) nusako vis tik ne turimos muzikos kiekis, bet jo santykis su ja. Kad tai suprastų jam prireikė 20 metų.

Taigi, kaip ir pačios laikmenos, taip ir jų turinys nuolat keičiasi. Paulių domina trys kryptys:

• įdomi/negirdėta (bet Pauliaus nuomone kokybiška) muzika;
• sielos muzika (kai klausytis atlikėjo, tai tas pats, kas kalbėtis su geriausiu draugu);
• kokybiški įrašai (garso kokybė, akustika, suvedimas – nepriklausomai nuo stiliaus).

Anksčiau mūsų herojus pirkdavo impulsyviai – taip pat, kaip išalkęs perka maistą. Vėliau pradėjo galvoti ir supranto, kad tai tėra kaupimas, lyg draugų kolekcionavimas facebook’e. Net turint omeny tuos sielos dainininkus (Nick Drake, Jeff Buckley…), kurie išleido puikius, įtakingus albumus, reik būti atsargiam, nes tereikia atsiduot pirkimo manijai ir gali apsikrauti pomirtiniais neišbaigtais niekalais. Kitas dalykas – tokių albumų įrašo kokybė, pvz. Beth Orton. Paulius, jeigu galėtų, įsirengtų pasiklausymo įrangą jos įrašų studijoje ir namuose, bet paskutinį jos darbą Comfort Of Strangers (dar kai pagalvoja, kad specialiai laukė 2CD leidimo) klausė ant pirštų suskaičiuojamą kartų skaičių – tokio blogo garso režisieriaus darbo iki šiol jam neteko girdėti! Ir tame nėra nė trupučio snobizmo – kažkoks brokas, dėl kurio visi Beth fanai linki garsistui nepasveikti. Paulius mano, kad šios kategorijos trūkumas – retai pasitaikantys kokybiškai (tai reiškia geriau negu yra standartas) įrašyti albumai. „Pusė malonumo dingsta ir tada ypač susimąstai apie tai, kokio velnio perėjai nuo intymaus ausinuko prie hi-fi (ar net hi-end) stereo sistemos?“

Unikalūs įrašai Pauliaus grotuve užsibūna ilgiau: The Avalanches, Sigur Rós, Animal Collective (nors po jų Sung Tongs visi kiti darbai yra identiški vienas kitam), Xiu Xiu (tos pačios bėdos), H.E.R.R. (Fire And Glass: A Norwood Tragedy), iš paskutiniųjų – suomiai Paavoharju bei krūva folko (ne Bob Dylan, bet Värttinä prasme). Pastarieji nevirkdo sielos, bet labai plečia suvokimo apie muziką horizontus, po kurių visų Pravda nominantų Paulius klausosi persikreipusiu cementiniu veidu. Misteriui P dažnai atrodo, kad blogiausia, kas nutiko lietuviškai muzikai yra Andrius Mamontovas, nes Andrius ir Foje Lietuvoje tapo ta kartele, kurią jaunos grupės stengiasi įveikti, bet tokiuose dalykuose veikia principas aim higher, t.y. jeigu tu taikysi padaryt geriau už Mamontovą, maksimum pasieksi Flamingo lygį. Spice Girls narė Victoria Beckham vaikystėje paklausta kuo norėtų būti, atsakė, kad nori būti įžymesnė negu Persil Automatic (skalbimo milteliai). Rezultatai atitinkami. Pauliui patinka atlikėjų ambicija padaryti geriau, įdomiau, įspūdingiau. Deja, iškilesni dalykai pasirodo kartą per 2-5 metus, tad realiai pirkti šioje kategorijoje nėra ką. Geros kokybės įrašų šioje kategorijoje ne ką daugiau negu pirmoje. Antai vienas iš 50 mylimiausių Pauliaus darbų (Kate Bush Hounds Of Love) net ir remasterintoj CD versijoj akivaizdžiai neištempia, šlubuoja.

Ir galiausiai kokybiški įrašai. Tai yra vienintelė kategorija, kuri neįkandama mp3 fanatikams. Problema ta, kad į šią kategoriją retai papuola įrašai, kurie priklauso ir dar nors vienai kitai kategorijai. Problema todėl, kad jeigu būtų kitaip, užstatym statistiniam melomanui Katie Melua per jo aparatūrą iš mp3, tada CD per nors kiek padoresnę ir, tikėtina, iš jo užaugtų geras, protingas žmogus gerbiantis muziką (tuos, kurie piktybiškai klauso tik iš mp3, Pauliui gyvenime liežuvis neapsiverstų pavadinti muzikos mylėtojais, nes jie net nėra girdėję/čiupinėję muzikos).

Bet yra ir čia prieinamų įrašų. Iš žinomesnių Paulius mėgsta Patricia Barber (faktiškai visi albumai / jazz / Blue Note), Cassandra Wilson (Blue Light ‘Til Dawn / jazz / Blue Note), Eva Cassidy (Live at Blues Alley / jazz, folk, gospel / Blix Street) ir debiutinis Norah Jones albumas (Come Away With Me / jazz / Blue Note). Pauliaus nuomone Radiohead turi išleidę galingą Com Lag, bet tai gan didelė retenybė ir jis pats turi tik fufliaką.

Čia – viešas Pauliaus kreipimasis: „Jeigu kas važiuos pro Italiją, padarykit sau paslaugą – paimkit Musica Nuda albumą Live a Fip. Vien vokalas ir kontrobosas. Mergina džiazo rėmuose atlieka nemažai žinomų pop standartų – nuo Madonnos iki The Police. Tai mano kaimynų mylimiausias albumas – priversti klausyti kiekvieną kartą nutarę mane apšviesti savo popso kolekcija (dreba namas). Deja, šiuo metu turiu tik kopiją – originalas kažkur dingo.“

Dar Paulius gailisi, kad nėra Pink Floyd fanas – ten aukso kasyklos šia prasme. Labai geri Dire Straits įrašai, bet nefanatas Paulius apsiribojo Brothers In Arms albumu. Kaip ten bebūtų, tai yra kategorija, kurios įrašus jam pirkti smagiausia ir tai, jog ji gana ribota (jeigu dar nori, kad ir patiktų stilius, vokalas, etc.) tik padidina tokios muzikos vertę – nedideli kiekiai neleidžia jos riboti.

Pirmos kasetės, kurios atsirado Pauliaus kolekcijoje, buvo gautos per pažintis – kažkas iš pažįstamų JAV medikų atvežė kasečių su širdies ritmo įrašais. Suėjo (įrašai vyko ant viršaus). Vėliau buvo Roxette albumas Look Sharp, kurį P persirašė iš brolio (papildymas istorijai, jog bijojo, kad neduos klausyti), kažkada vėliau atsirado R.E.M. originali kasetė Automatic For The People, kurią Paulius kartu su play’eriu gavo dovanų iš JAV. Tada ją drožė, nes neturėjo ką daugiau klausyti. Bet praėjus penkiolikai metų, tai albumas, kuris yra mylimiausių Pauliaus albumų top20-tuke.

Iš CD, pamena, kad vos tik nusipirkęs magę su CD, M-1 eteryje išgirdo remiksuotą Pet Shop Boys dainą I Wouldn’t Normaly Do This Kind Of Thing ir užsiprašė mamos, kuri tuo metu buvo JAV, kad atvežtų albumą Disco 2. Tada sekė nemenkas parazitavimas JAV gyvenančių giminaičių sąskaitą, kurių karts nuo karto užprašydavo ko nors, ko Lietuvoje nebuvo nei Bomboj, nei Antakalnio žiede. Vėliau prasidėjo piratavimo ir *.mp3 era, o pagrindą dabartinei kolekcijai davė ir pirmas originalus, už savo pinigus pirktas CD Air Moon Safari. Paaulius pamena allmusic.com pamatęs, kad prie jo priklijuotos penkios žvaigždutės ir retai matomas užrašas Best of genre – nutarė išbandyti.

Šiuo metu Pauliaus galvoje vyksta vertybių muzikoje perkainavimas ir jis muzikai neišleidžia absoliučiai nieko. Lankosi tik gyvos muzikos koncertuose, bet ir į juos eina nemokamai – kaip žurnalistas. Dar patikslina: „Prieš porą metų teko savo butą perdaryti į butą-ofisą, tad aparatūrai jame teko antraeilis vaidmuo. O kai nėra galimybės išnaudoti aparatūros galimybių (tam reikia ir laiko, kurį gali skirti, ir gero išdėstymo), muzikos pirkimas tampa kaupimo reikalu. Sėdint prie kompiuterio ir klausant muzikos iš jo, muzika yra vartojama, o ne klausoma, tad… Kita vertus, per pastaruosius pusantrų metų išgirdau vos keletą albumų, kuriuos šiuo metu manau, kad verta įsigyti. Greitu metu jie atsiras kolekcijoje – gal tiesiog tapau išrankesnis?“

Dėl brangiausio įrašo kolekcijoje Paulius sutinka, kad yra skirtingi vertinimo kriterijai. Jeigu atsižvelgiant į vertę rinkoje, tai galėtų būti Foje Gali skambėti keistai – JAV išleista albumo versija. Per pažįstamus jis gavo porą albumo kopijų iš JAV, kai (jeigu neklystu) net pats Andrius Mamontovas nelabai turėjo pilnai sukomplektuoto šio albumo varianto (knygutės ir paties CD). Vėliau CD perleido Bomba, bet… pirmas lietuviškas CD yra būtent JAV išleistas Gali skambėti keistai. Mamontovo parašas ant jo irgi prisideda prie vertės.

Kitas dalykas yra albumai iš serijos „10 albumų, kuriuos pasiimtum į negyvenamą salą“ ir tada supranti, kad svarbiausia yra ne nuostabus blizgantis viršelis ar jo kaina rinkoje, bet turinys. Ir čia jis sunkiai išskirtų vieną albumą, nes tokiam sąraše dominuotų sielos muzika, o tai lyg draugai ar vaikai – nesinorėtų spręsti, kuris vertesnis gyventi. Pirmos mintys: Lileikio albumai (Requiem, Evangelija pagal Romą, Kiaulės sakmė), Andriaus Mamontovo Pabėgimas, Beth Orton Central Reservation, Jewel Pieces Of You, R.E.M. Automatic For The People, Smashing Pumpkins Mellon Collie and the Infinite Sadness, Nick Drake Five Leaves Left, Jeff Buckley Grace, etc.

Apie kolekcijoje dar pageidaujamus albumus Paulius kalbai taip: „Kažkada žmogus man grąžino kelis CD, kurių aš per metus nebuvau pasigedęs ir supratau, kad reikalingi yra tik tie albumai, kurių karts nuo karto pasigendi ir eini ieškot. Toks man yra Madredeus dainų remiksų albumas Electronico (aut. prisipažinkit pagaliau, nenaudeliai!). Prisimenu kas mėnesį, bet nerandu ir apsiriboju senais įrašais. Dar žinau kelis audiofilinius įrašus, bet vis tiek neturiu sąlygų jiems normaliai klausyti, tad ir poreikio patiems albumams neturiu. Kartais pagalvoju apie Foje albumą M-1 CD pavidalu, bet irgi ne mirtinai reikalingas pirkinys. A, tiesa, norėčiau gaut originalų dainininkės Saulė CD (berods Stebuklingai paprastai).

Norėčiau turėt dainuojančių/grojančių draugų, kurie savo demo man dovanotų per Kalėdas ar gimtadienį. Dievinu muzikos šilumą.“

Kažkada, kai jau pirko CD, Paulius atsisėdo prieš savo Sony centriuką ir paklausė savęs: „kam pirkti CD, jeigu tavo muzikinė sistema nepajėgi atskleisti jo privalumų?“ Tada kokį pusmetį badavo (tik muzikine prasme) ir veikėjo žinomo kaudio pseudonimu patarimų vedinas įsigijo Cambridge Audio A500 stiprintuvą (šiek tiek modifikuotą) ir Cambridge Audio D500 CD grotuvą. Kolonėlės – to paties kaudio rankų darbas. Gaila šiuo metu jis šį biznį gerokai prisukęs – Paulius tikrai jį rekomenduotų.

Paulius pats pripažįsta, kad jo audio sistema nėra tobula. Toli gražu, bet… lygiai taip pat supranta, kad ji gerokai viršija jo kambario blokiniame name galimybes. Dažnai žmonės pirkdami gerą aparatūrą nesusimąsto, kad technika yra tik dalis skambesio – prastų įrašų ji nepadarys odą šiurpinančiais bei nesuskambės kambaryje, kuriame aidų n kartų daugiau negu žmogus turi ausų. Čia kaip žmonės perkantys skaitmeninius-veidrodinius foto aparatus už 5000 lt, bet naudojantys prie jo pridėtą objektyvą už 200 Lt. Juokinga ir tiek. Šia prasme Paulius džiaugiasi, kad kol kas turi aparatūrą, kuri yra net šiek tiek geresnė negu gali pajausti, bet tuo pačiu – nekainavus milijono pinigų.

Pabaigai – Pauliaus epilogas.

„Apie ką aš čia? Bandžiau apie meilę muzikai. Apie tai, jog 10 per dieną atsisiunčiamų (o, kad ir nusiperkamų) albumų yra tiek pat vertingi, kiek ir visi gatvėje per dieną pamatyti besišypsantys žmonės. Taip, tai malonu, bet to nesulyginsi su pasisėdėjimu vakare su geru draugu ir vyno taure. Keisčiausia, kad tu kasdien sutinki šimtus žmonių, bet vakarais grįžti prie tų pačių 5-10 pačių geriausių. Jie neatsibosta. Ir kuo geriau juos pažįsti, tuo jie įdomesni, o ne atvirkščiai. Taip ir su muzika – reikia atrasti kas tau iš tiesų patinka, suprasti kodėl ir mėgautis tuo, o ne kaupti, plėsti kolekciją. Kitas dalykas – jeigu mėgsti muziką, mesk savo subwooferbooper magę ir nusipirkt hi-fi sistemą (pradžiai tikrai pakaks investuot iki 3000 lt). Leisti per juos Verbatim balvankes su mp3 atrodys tiesiog nepadoru (kaip ten bebūtų, dauguma CD pilnai atsiskleidžia tik klausant per stereo sistemą). Kadais knygynę pamačiau knygą Tinkama arbatos gėrimo ceremonija estetizuoja kasdienybę. Nepirkau, net nevarčiau – pavadinimas viską pasako. Bet nešiojuos galvoje iki šiol. Kaip dažnai mes mėgaujamies ne kokybe, bet kiekybe…“

Sakiau? Filosofas. Poetas!

Turite muzikos? Parodykit!