Maksimo kolekcijoje (atmetus balastą) yra apie 1000 kompaktinių diskų, 100 DVD, 50 vinilų ir 25 tikrai vertingos kasetės. Jis tiki magiškais skaičiais.
Melomanijos virusas mūsų herojų užklupo 1994 metais, kuomet tėvai jam ir sesei padovanojo Sony muzikinį centrą. Maksimas iki šiol apie save-kolekcionierių kalba kukliai, nes pažįsta ne vieną, kuriam akys pradeda žibėti negera ugnimi, vos išgirdus žodžius limited edition ar deleted release. Pirmuoju Makso kolekcijos kompaktu tapo dvigubas rinkinys Maxi Dance Sensation 12, už kurį tėtis anuomet suplojo žvėriškus 100lt. Būsimam blackeriui Culture Beat, Leftfield ir Jam&Spoon hitais teko tenkintis kone metus, kol ryžosi paaukoti 50 litų už The Prodigy Music for the Jilted Generation. Tik gerokai vėliau atsiskleidė, kad tai buvo bulgariškas piratinis diskas. Pardavėjas apie tai taip pat nežinojo. Abiejų diskų kolekcijoje nebeliko. Užtat yra numeris 3 – Amorphis Tales from the 1000 lakes. Už jį mokėti nereikėjo, tiesiog N.Pečiūra nusišypsojo savo laidoje „Laiminga ranka“.
Dažniausiai Maksimas klausosi įvairių death/black metal krypčių bei ritmingos elektronikos (EBM, dark-electro, rhythm‘n‘noise, minimal) ir šiek tiek ambiento. Bet tai nereiškia, kad šiomis kryptimis viskas apsiriboja, Underworld ir Chemical Brothers jam foreva. Atitinkamas ir fonotekos turinys. Elementaraus augimo ir savojo „aš“ paieškų faktoriai sąlygojo nuolatinį muzikinio akiračio plėtimą. Būdamas penkiolikos Maksas traukė Tribal Dance, šiek tiek vėliau Smells like teen Spirit, po to buvo gana ilgas sunkiojo metalo garbinimo laikotarpis, lygiagrečiai su griežta elektronika ir muzika, kuria liežuvis niežti apibendrinti žodeliu industrial. Tarp dabartinio sporto žiniasklaidos ryklio brangenybių galima rasti įvairiausius pavadinimus: nuo Obituary, Satyricon ir Moonspell iki Aphex Twin, Deutsch Nepal, Conveter ir U96, Kino bei Lemon Joy…
Pastaruoju metu Maksimas perka nedaug – 1-2 naujus diskus per mėnesį. Dėl milžiniško skaitmeninės muzikos srauto žmogus tapo išrankesnis perkamiems albumams. Vis dėlto sunkiai atsispiria pagundai pamatęs kokią „dovanėlę“ ebay‘uje. Pirmais šios svetainės žingsnių laikais pirkdavo kone kas mėnesį po 8-10 diskų. Prioritetą teikia ypatingesniems leidiniams arba plokštelėms.
Brangiausiu savo kolekcijos eksponatu Maksas ilgai nedvejojęs įvardija 2008-ųjų metų Hocico dvigubą digipaką Memorias Atras. Tai nėra baisiai retas diskas (lentynose yra kur kas retesnių ir brangesnių leidinių), bet Maksimui pakeliui į savo dievaičių koncertą Varšuvoje teko nukauti trys palydoves, bandžiusias išmesti jį iš traukinio. Šou buvo nuostabus, o po jo šviežiai įsigytą albumą papuošė abiejų Hocicones vingiuoti parašai. Beje, tiesiogine prasme brangiausias leidinys kolekcijoje – tų pačių Hocico retenybių 4 CD knyga Hate Never Dies. Kainavo 50 eurų. Nors vėl gi, prieš kelis metus išleista suma jau nebuvo toks smarkus smūgis jo kišenei, kaip, pavyzdžiui, 60 lt, atiduoti už Opeth Orchid studentavimo laikais.
Iš įrašų, kuriuos mielai priglaustų savo tamsiame kambarėlyje Maksas pirmiausia pamini Burzum galvažudžio digibooką Filosofem. Ir tuojau pat nusuka susigėdusį veidą. Raudamasis plaukus nuo galvos ir krūtinės ji pasakoja kaip kadaise pagailėjo už šį meno kūrinį 29 eurus. Dabar neberanda ir už 50, o mokėti 160 (kaip kad siūlo tas pats discogs) – rupužis gobšumas neleidžia. Žinoma, yra kur kas retesnių įrašų, bet vien parašymas limited to 55 copies ledo ritulio komentatoriui dar nėra signalas skubėti į parduo… internetą.
Maksimas taip pat mielai atiduotų duoklę lietuviams, nes savo laiku pražiopsojo Anubi albumą Kai pilnaties akis užmerks mirtis, tad dažnai eina gulti daužydamasis krūtinėn ir šaukdamas Mea Culpa. „O šiaip, patys žinot, daug ką norėtųsi įsigyti dar. Gyvenimas vietoje nestovi, plėsis ir kolekcija“ prisipažįsta futbolo aistruolis.
Buto parketą puošia pora Rega Jura kolonėlių, NAD C320 + NAD C521 grotuvas su stiprintuvu ir DUAL CS 551 patefonas su NAD fono korektoriumi. Pradžioj neįgudusiai Maksimo ausiai atrodė, kad maždaug iki 2005-ųjų tarnavęs centriukas varė geriau, bet po to apsiskaitęs vyrukas viską sureguliavo ir yra patenkintas. Nors „skarda kartais vis tiek pramuša, ypač klausiantis energingesnio metaliuko ala Nile ar Immolation“. Ir apskritai per daug dėmesio aparatūrai Maksas neteikia. Svarbu – muzika ir jos apipavidalinimas. „Šlovė digipakams, boxams bei gatefold vinilams!“, – sako jis iškėlęs keturis pirštus.
Turite muzikos? Parodykit!
bong[eta]suru.lt
