Blackgaze – šitaip savo muzikos stilių apibūdina vilniečių grupė N R C S S S T. Ko gero, ne tik prijaučiantys Juliui Pankai, Petrui Gražuliui ir panašiems atmatoms nustebs išgirdę tokį terminą. Skubu raminti – nei su gėjais, nei su „juodukais“ tai neturi nieko bendro. Blackgaze – sudurtinis žodis, nuo black metal ir shoegaze.
Vakar N R C S S S T (skaityti – narcissist) išleido debiutinį albumą Schizophrenic Art. Ir man užteko vienintelio argumento tam, kad apsispręsčiau įsigyti diską: grupės pagrindinis kūrėjas (spėju, kalba ėjo apie gitaristą Almantą Jasiūną) labai mėgsta Deafheaven ir albumo turinys turėtų būti stipriai įtakotas amerikiečių skambesio.
Na, įsidėjęs diską į grotuvą nepasakyčiau, kad Schizophrenic Art yra albumo Sunbather kopija (panašiai, kaip tai nebuvo ir Au-Dessus atveju), bet nuo to gal tik geriau.
Albumą atidaro Blue Shroud Of The Ocean ir svajingesnės pradžios galėtų užpavydėt net My Bloody Valentine ar… Cocteau Twins. Pasijutau ne tai, kad lengvai apgautas, bet labiau linksmai nustebęs: pro kurią vietą čia Deafheaven? Kompozicijos pasižymi tradicine shoegaze struktūra be įmantresnių posūkių, kūrinių siužetinės linijos tiesios – kaip autostrada Kaunas-Klaipėda. N R C S S S T yra lengvesni, melodingesni ir šviesesni nei Deafheaven. Tik, aišku, Gražvydo Zujaus vokalas nelabai panašus į Elizabeth Fraser.
Albumą išleidusi japonų black metal firmos Zero Dimensional Records dukterinė leidykla Maa Productions lietuvių skambesį apibūdina taip:
A five-piece emerging from the shores of the Baltic Sea, initially a one-man project, NRCSSST – a combination of melody driven shoegaze and the raw aggression of modern black metal are finally setting their first stone into the ground. A full album titled “Schizophrenic Art”. 40 minutes of nostalgic dreams and stigmatizing, hate-filled vendetta against oneself.
Ko gero, paralelių su Deafheaven vis tik galima įžvelgi. Kaip ir anų atveju N R C S S S T dainų lyricsus be bukleto pagalbos sunkiai suprastum. Gražvydas „savimylų“ dainose riaumoja apie asmeninius jausmus susijusius su meile be atsako, polinkiu į savižudybę, praeities prisiminimų skausmu ir kalte už padarytus nusikaltimus… Trumpiau – dominuoja darkness, shadows, blood ir kiti black metal žanrui būdingi raktiniai žodžiai.
Man patinka albumo melancholiškumas ir melodingumas, o dar labiau faktas, jog tai – lietuvių darbas. Schizophrenic Art rekomenduočiau ne tik Deafheaven gerbėjams, bet ir tiem, kam patinka/patiko Lifelover (pastariesiems gal net labiau).
Būtinai noriu pamatyti N R C S S S T pasirodymą šeštadienį festivalyje Velnio Akmuo.
P.S. mano mėgstamiausi numeriai – Distant ir Immerse Into Serentity, o tavo?
