Meat Beat Manifesto ieško atsakymų

Viena seniausių urbanistinių Anglijos grupių po dviejų metų pertraukos išleidžia albumą, skirtą jos didenybei dub. Answers Come In Dreams yra puikus sapnininkas, dedikuotas lietingam miestui, išleistas amerikiečių Metropolis industrijoje.

1987 metais Jack Dangers ir Jonny Stephens įkūrė grupę, techno garsams kurti. Tiksliau maišyti tai su trip-hop. Tiksliau maišyti tai su industrial. Tiksliau maišyti tai su drum and bass. Tiksliau maišyti tai su dub. Kiekvienas albumas buvo jungiamas su to laikotarpio, jų nuomone, madingiausia, įkvepiančia muzika, šitaip išlaikyti tik tą technologinę kruopelytę nesvarbukokiam stiliui. Tai MBM stilius.

Jack Dangers žinomas kaip muzikos skulptorius, beskaptuojantis kaltuku bet kokį muzikinį gipsą. Jo kolekcijoje remiksai grupėms Nine Inch Nails, David Bowie, Bush, Depeche Mode, Orbital ir kt. Kuria po įvairiais pseudonimais, kartais išleidžia albumus, kuriems nelabai randu priežasties (Music for Planetarium [2008]), tačiau ne tai svarbiausia. Menininkų etiketę jiems kabinam. Koncertinius turus MBM atlieka su The Prodigy, Nine Inch Nails. Šlovės, veiklos jie nestokoja, priešingai nei jų komandinis sąstatas (grupę keitė beveik 9 atlikėjai).

Dabar apie albumą.

Ar esate kada nors atsigulę popietinio miego ir nusnūdę taip, kad akis pramerkus buvo tamsu? Pamenate tą nežinios jausmą, kai pramiegojai dalį savaitgalio ir dabar esi ramiai tylus, tačiau vakarykščiai velniai galvoje dar verda krosnį tavo mintims. Atrodo, lyg sėdėtum ant fotelio, kuris yra nedvejotiniai stipriai įtvirtintas, tu pats jame prisegtas, tačiau ant šlaitinio stogo. 166m aukštyje. Tyloje.

Viskas ramu, saugu, tačiau Mephisto – Manifesto tupi ant peties besišypsodamas.

Albumas yra būtent toks. Tai nėra darbas, kurį paklausei ir gali teigti „monoton“. Tai – reikalaujantis laiko, įsiklausymo (tik ne per 2.1 sistemą, nes bosai nužudys subtilybę), aplinkos, bei tinkamos nuotaikos. Labai sunkus ir sudėtingas. Lengvai baugus, įtarus bei šaržuojantis paviršutinybę. Plokštėje apstu mašinalių, technokratiškų, lazerinių melodijų, viską apsupant dub skraiste (varijuojama tarp dub techno, dubstep, klasikinio dub ir t.t.). Jei lyginti su Autoimmune [2008], naujausiasis labiau instrumentinis, mažiau trankus, skirtingai nuo savo pirmtako išsiskiriantis mistika.  Albume yra keletas silpnesnių dainų, kurios veikia nervų sistemą romiai erzinančiai, bet visuma yra išlaikoma tolygume – išskirtinis didmiesčio vienatvės garso takelis.

Metų bosinė bomba!