Max Cooper – žmogus, kurio turbūt daugeliui pristatyti nereikia. Kad ir koks produktyvus singlų, plokštelių, vakarėlių žvėris jis bebūtų – albumas jo sąskaitoje – pirmasis. Taigi, kovo 10 dieną Fields išleido pilnametražį, daugelio labai laukiamą, Maxo albumą Human.
Impossibly gorgeous, insanely good, cutting-edge, flamboyant, marvelous, splendid. Maždaug tokiais epitetais pasitinka spaudos pranešimai apie šį albumą. Be abejo, tai įjungia savisaugos instinktą, kuomet norisi ne viską vertinti su mase, o apie Human pamąstyti atidžiau.
Ar jis geras? Taip. Ar jis labai geras? Ne. Jei ne pačio Maxo žodžiai, kad šis albumas neturi jokios pilnos idėjos ir jis nėra kurtas su konkrečia vizija, mano komentaras apie Human būtų dar aštresnis. Kodėl? Todėl, kad tai akivaizdu. Negalima sukišti į vieną kompaktą kūrinių, panašių į Jon Hopkins, James Holden, Apparat ar Lusine darbus ir po to sakyti, kad tai – Incedibly Intense (kaip tai daro Pitchfork). Nepaisant to, kūriniai paimti po vieną, yra neblogi. Tačiau kartu jie nesiderina, nepyk Maxai.
Be abejo, Max Cooper yra labai tikslus ir jo kūriniai, geresni ar blogesni, yra pakankamai išdirbti. Neveltui jis yra genetikos mokslų daktaras, dirbęs tyrėju London University College. Nedrįsčiau abejoti žmonių tikslumu, dirbančių tokiose srityse. Taigi, jo muzika yra pakankamai išskaičiuota, nušlifuota ir labai tinkanti klausyti per ausines.
Taigi, Human yra sudarytas iš pakankamai skirtingų stilių kūrinių, iš kurių man geriausias yra Seething, primenantis senąją Apparat kūrybą. Šis albumas yra įdomus tuo, kad tai yra balansavimas tarp visiško racionalumo ir emocinio padrikumo. Kūriniai Supine ar Numb taiko į didžiąsias daugumas, Empyrian, Awakening ar Automaton – į išskirtinesnę klausytojų terpę, o Apparitions ar Impacts – į ekstremalistų grupę. Taigi, čia nėra tiesioginis albumas vieniems ar kitiems. Tai yra didžiausias albumo privalumas ir minusas kartu.
Bet kokiu atveju, tai yra geros muzikos dozė, belaukiant tikro pavasario.
