Pasakojimas apie tai, kaip kartais galima save pamesti, o paskui vėl surasti. 4 metus psichiatrijos ligoninėje praleidęs ir iš jos pagaliau išėjęs knygos herojus Patas tebekliedi. Jis tiki, kad jo buvusi žmona Niki pas jį sugrįš, kai tik jis pataisys savo gyvenimą. Todėl jis visaip save tobulina: intensyviai sportuoja, skaito knygas, stengiasi suvaldyti jį kartais apimančius agresijos priepuolius, puoselėja savy optimizmą. Bet visi kiti aplink jį aiškiai mato, kad Niki nesugrįš. Taip pat ir mes, skaitytojai. Mes matom, kad Patas kliedi. Kad jis yra nepatikimas pasakotojas. Jam krizė, ir mums labai įdomu sužinoti, kaip ta krizė išsispręs. Tifani Pato gyvenime pasirodo kaip pamišusi draugo žmonos sesuo, kuri ima jį persekioti jam bėgiojant. Jau turbūt aišku, kokia bus pabaiga, ane? Nieko tokio. Nors pati pabaigos esmė banali ir nuspėjama, visos jos aplinkybės originalios ir įdomios, todėl nusivilti nėra ko. Skaityti iš tiesų labai įdomu. Įdomus siužetas, įdomūs ir tikroviški kiti veikėjai. Labai įdomus pats Patas, jo krizė, jo originali draugystė su Tifani (jei tik draugystes galima pavadinti originaliomis). Įdomus pats pasakojimas – linijinis, tačiau su pasikartojimais, laiškais, maldomis ir net treniruočių montažu.
Neįdomu tik viena: smulkus amerikietiško futbolo aprašinėjimas (kaip sunku turėjo būti vertėjai aiškintis visus terminus!). Aš suprantu, kad tai labai svarbu veikėjui, kad futbolas padeda jam jaustis ne bepročiu atskalūnu, o visumos dalimi, padeda užmegzti ryšį su tėvu ir broliu. Bet puslapis po puslapio? Come on. Skaitai ir jauti, kaip vidinis knygų mylėtojas daužo kumščiais į kaukolę ir šaukia: NUO-BO-DU! Tiesa, negaliu to užskaityti kaip knygos trūkumo, nes susidomėjimas tam tikrais dalykais knygoje priklauso nuo kiekvieno skaitytojo preferencijų. Man asmeniškai amerikietiškas futbolas neįdomu, kitam gal tai kaip tik įdomiausia knygos dalis. Man, pavyzdžiui, labiausiai patiko skaityti Pato nuomonę apie įvairias Amerikos literatūros klasikos knygas. Buvo tikrai labai juokinga ir įdomu sužinoti, ką toks žaliūkas kaip jis galvoja apie tokius kūrinius kaip F. Scotto Fitzgeraldo Didysis Getsbis, E. Hemingway Atsisveikinimas su ginklais, M. Twaino Heklberis Finas, J. D. Salingerio Rugiuose prie bedugnės. Ypač mane pralinksmino jo nesupratimas, kaip mokiniai mokyklose gali būti verčiami skaityti tokias slegiančias knygas kaip Sylvios Plath Stiklo gaubtas.
Auksinis debesies kraštelis – lengva ir paprasta, bet visai nelėkštai papasakota istorija. Patiks visiems, išskyrus visokius pretenzingus literatūros snobus, kurie šios knygos neskaitys, nes čia ne „aukštoji literatūra“. Bet visiems kitiems čia bus vištienos sultinys širdžiai. Ypač žiemą, kada kulnus kandžioja niūresys. O kas labai tingi – gali tiesiog pažiūrėti filmą. Jame pakeista daug smulkmenų, bet esmė ta pati. Jennifer Lawrence už Tifani vaidmenį 2013 m. net gavo „Oskarą“.
o man patiko futbolas. “Vidinis knygų mylėtojas nedaužė kumščiais į kaukolę”. Jei “sergi” – tai panašiai. Pvz. už “Lietuvos rytą”. Dar patiko “treniruočių montažas” ir vyruko po psichuškės skaitomų knygų vertinimai.