Vokiečių garso poetas Marsen Jules (Martin Juhls) šiais metais yra itin produktyvus. Metus pradėjęs su albumu Sekundenschlaf, pavasarį uždaręs su beveik valandos trukmės kūriniu The Endless Change Of Color, vasarą pradeda su Présence Acousmatique, už savaitės išeisiančiu albumu, savo studijoje Oktaf.
Marsen Jules Trio yra autorius ir broliai Anwar ir Jan-Philipp Alams, akomponuojantys fortepionu ir violončele gyvų pasirodymų metu, skambant Marsen Jules kūrybai. Présence Acousmatique prasideda kūriniu iš Martino albumo Les Fleurs [2006], kiti kūriniai yra sukurti specialiai būčiai šiems trims muzikantams. Tai yra debiutinis albumas, kuriame praskleidžiama Marsen Jules gyvų pasirodymų širma, tiems, kurie to nematę.
Perklausęs šį albumą supratau, jog pakankamai senai buvau nugrimzdęs drone ambient lankose. Tam turiu paprastą priežastį – tiesiog neradau nieko ypatingo, kas galėtų labai sudominti. Kuo toliau, tuo labiau vertinu daugiasluoksnių kompozicijų kompleksijos darną, o ne vientiso garso genialumą, kad ir koks tobulas jis bebūtų.
Tačiau Marsen Jules yra vistiek jėga. Turbūt iš senesnių laikų, kuomet jis tapo mėgiamas dėl įrašų City Centre Offices, jis man yra to vientiso garso malonumo skleidėjas, sugebantis dramatiškumą išgauti tyloje. Atsižvelgiant į tai, jog Présence Acousmatique skamba fortepionas, saksofonas, violončelė ir visa gaubianti tamsi elektronika, vietomis tai primena Murcof įrašą kartu su Erik Truffaz, ką silpnesnių nervų klausytojai vadina avangardiniu jazzu. Albume yra tikrai kraštutinių kūrinių, kurie nėra kiekvieno ausiai ir nekasdieniai nuotaikai, tačiau tai tik cukrus, delikatesinėje muzikos nišoje. Minimalizmas tobulume ir kraštutinume, iš kurių Les Trains Stortent De La Gare – mano mėgstamiausias. Tai albumas, kuriame kokybę nulemia kažkas labai mažo.
