Marsen Jules grįžta su albumu Beautyfear. Tai pats naujausias Vokietijos garso menininko darbas, kuris bus išleistas sausio pabaigoje 12K studijoje, masterintas Taylor Deupree.
Priešingai nei spaudos rašome pranešime, šis faktas manęs visiškai nešokiruoja, nes Tayloras jau seniai nieko gero neišleido. Bet čia ne apie tai.
Jau esu minėjęs, jog 2013 Martinui buvo labai intensyvūs, todėl smagu, jog tempo jis nelėtina ir grįžta prie personalinių garso vitražų. Beautyfear sudaro dvylika vienodai pavadintų kūrinių, išrikiuotų paeiliui bendrais pavadinimais. Autoriaus teigimu, šis albumas yra apie grožio trapumą. Trapumas čia yra pateiktas kaip dviejų kūrinių dvilypė sankirta. Kiekviena kūrinių pora turi panašumo pustoniais, spalvomis, bendra nuotaika. Pirmoji komponentė poroje – šviesesnė, kita – tamsesnė. Tai lyg duetas, kurį atskirti norisi, tačiau kartu tai – per sunku. Muzikinė poezija čia yra stipresnė už kūrinio kompleksinį sudėtingumą, ar tiesmuką melodiją. Silpni, vietomis netolygūs garsai delioja pagridinį įsivaizduojamą garso reginį, kurį nupiešia minčių pelkė, kurioje skęsti beveik valandą.
Beautyfear akivaizdžiai parodo, jog Marsen Jules neketina suktis į Les Fleurs [2006] ar Nostalgia [2011] laikus, užduodamas vis mažiau klausimų. Ar tai kažkas ypatingai naujo? Ne. Ar tai albumas penktadienio vakarui? Tikrai ne. Ar tai muzikos terapija mintims? Taip. Ir vėl.
