Mark Haddon „Dėmė“

Pasakysiu tiesiai šviesiai: knyga pernelyg nesužavėjo. Tuoj pabandysiu paaiškinti, kodėl.

Šiaip beveik viskas su ja gerai. Personažai įtikinami, elgesio motyvai aiškūs, veiksmas vyksta pakankamai nenuobodžiai ir t.t. Tačiau kažko trūksta. Nesuprantu šios knygos esmės. Kažkas lyg ir norėta ja pasakyti, bet pasakyta ne iki galo. Ėmiau ją todėl, kad labai patiko kitas šio autoriaus romanas – Tas keistas nutikimas šuniui naktį. Pirmoje šio autoriaus knygoje suaugusiems (šiaip jis rašo vaikams) labai gražiai atskleidžiamas vaiko su assburgeriu vidinis pasaulis. Toji istorija vos ne detektyvinė – iš tiesų labai įdomu, kas gi nužudė tą šunį. Dėmėje yra kitaip. Nėra didelės intrigos. Visa knyga yra tarsi ištrauka iš vienos šeimos gyvenimo. Dėmesys tarsi turėtų krypti į Džordžą, kurį, pamačiusį ant šlaunies įtartiną dėmę, ima kamuoti ekstremalus nerimas. Knyga tarsi turėtų iš vidaus pademonstruoti, ką jaučia nerimo kankinamas asmuo ir kokios neracionalios mintys jam kyla (pavyzdžiui, išsikirpti tą dėmę žirklėm). Taip ir yra, to čia galima rasti, bet šiaip čia žymiai daugiau kitų veikėjų nuotykių. Ne nuotykių, o tiesiog paprastų dalykų, kurie žmonėms gyvenime ima ir nutinka. Atrodo, kad buvo štai taip: autoriui kilo idėja parašyti knygą apie nerimo kamuojamą žmogų, tačiau šios idėjos visai knygai buvo per mažai, todėl reikėjo prikurti nuotykių ir kitiems veikėjams (tie nuotykiai baisiai melodramatiški – sūnaus gėjaus pyktis su vaikinu, dukros barniai su būsimu vyru, vestuvių planavimas, žmonos santykiai su meilužiu). Žinoma, kitų veikėjų reikėjo, kad būtų aišku, kaip žmogaus nerimas gali veikti aplinkinius. O kad tie veikėjai nebūtų visai pilki, reikėjo sukurti ir jų atskiras, nuosavas istorijas. Kurios visos, beje, drįstu suspoilinti, nes tai nėra labai svarbu, baigiasi laimingai. Vienintelė abejonė lieka dėl Džordžo – kaip jis toliau susidoros su tuo savo nerimu. O kitos problemos ima ir išsisprendžia. Ir tada lieka išvis neaišku, kam šios knygos reikėjo ir kokia pagrindinė jos idėja.

Tas keistas nutikimas šuniui naktį ir Dėmė yra vienintelės Marko Haddono knygos suaugusiems. Tai, kad jis yra vaikų literatūros autorius, labai matosi. Man Dėmėje tikroviškiausias atrodė būtent Džeikobas, Džordžo anūkas. O To keisto nutikimo šuniui naktį herojus pavaizduotas, mano manymu, išvis genialiai. Taigi turbūt prieš imant kitą šio autoriaus (atrodo, jis jau yra parašęs ir trečią) knygą suaugusiems, reikės žiūrėti, ar ten yra veikėjų vaikų.

Šiaip Dėmę skaityti ypač lengva. Daug humoro, daug juokingų palyginimų. Tiesa, vertimas, o dar labiau jo redagavimas (yra rašybos ir skyrybos klaidų), absoliučiai neblizga. Atrodo, leidykla Metodika bando kokybe prilygti Obuoliui.

Ką reikėtų sakyti norint ką nors įtikinti skaityti šią knygą? Skaitykit, jei domitės šio autoriaus kūryba. Kitu atveju – yra daugybė vertingesnių tekstų.