Užmetęs akį į šviežiausią siuntinuką iš Berlyno nepatikliai stumtelėjau jį šalin – gi dešimta Watergate sagos dalis, gi jubiliejinė, o įrašė kažkoks Marco Resmann, kurio vardas nieko nesako. O kur bangeriai ir banginiai, hawtinai ir cepelinai? Paklausiau, patiko, seną tiesą prisiminiau – groja ne vardai.
Kita vertus, Marco Resmann toli gražu ne naujokas, o užgrūdintas reivo kovų dalyvis. Tokie duetai kaip Luna City Express ar Pan Pot sako daug. Ypač pirmasis – tarp micro ir deep house stotelių kursuojanti mėnulio miesto maršrutkė visuomet vėžino turiningai bei nevėluodama.
Trumpam stojęs už Watergate vairo, Marco surinko įgulą ne iš pigių vienadienių jungų, o iš patyrusių vilkų. Ricardo Villalobos, Andre Lodemann, Deetron ir dar daug kitų – kompanija patikima, žinai, kad nenuskęsi.
I‘ve got a feeling ir kelionė prasideda. Glitus Soulphiction bytas kabinasi už rankovių, šokį švino pilnomis kojomis pratęsia Ricardo ir jau atrodo, kad viskas vėl baigsis ketamino ritmu alsuojančiame afteryje. Čia tik pradžia, dar viskas prieš akis – pertraukia vizijas jau minėtas Andre Lodemann, kurio posūkis kairėn yra ir funky, ir groovy.
Kaip ir visa tolesnė mikso eiga – norą užpjauti aukštais selektorius stabdo minkštesniais deep house garsais, o tokio poravimosi produktas gaunasi visai neblogas. Nenuobodus, alergijos nei šokantiems, nei klausantiems nesukeliantis miksas, kuris labiau papuoš nei sugadins Watergate kolekciją.
