Marc Houle. Slaptai.

Vasario 24 dieną amerikietis – kanadietis – berlynietis, Richie Hawtin kolega, Marc Houle išleido albumą Undercover. Šį kartą tai ne M_nus studijos leidinys, tačiau Marc‘o, Magdos ir Troy Pierce (at)gaivinamos Items And Things įrašas.

Autorius užaugo Kanadoje, su Detroitu galiniame kieme. Apsėstas kompiuterių nuo vaikystės (žaidimus žaidžia bet kurią laisvą minutę ir dabar) savo skaitmenizuotą eklektiką jis leidžia nuo 1999-jų.

Kaip teigia Marc‘as, su Undercover jis ketina pradėti naują etapą – skirtingais ritmais ir prieštarauti savo 4/4 ritmikos formulei (nors radikalaus skirtumo tikrai nepajutau). Albumas talpina pagrindinę jo aistrą – synth-pop‘o ir techno muzikos mišinį per senovinius 70-ųjų, 80-ųjų sintezatorius. Jis ne iš tų, kurie tobulina kompoziciją iki purpurinio glotnumo – jis nepergyvena sukurti 3 dainas per dieną, iš kurių išrenka labiausiai patinkanačius aspektus, sukurti tai vienintelei. Šis įgūdis yra atkeliavęs iš jaunystės – jis programuodavo dieną naktį, o kai nemiegodavo, grodavo roko grupėje gimtojoje Kanadoje. Būtent iš tų laikų jo smegenyse new-wave rievė neduoda ramybės skleistis klasikiniam techno stilui.

Marc Houle požiūris į muziką – keistas, tačiau labai intriguojantis. Kiekvienu albumu jis stengiasi pateikti naują diskusiją. Kai artimai dirbo su Richie Hawtin – jo darbai skambėjo taip, kaip priimtiniausia garsiąjam blondinui. Tačiau mano nuomone, didysis lūžis įvykęs jo karjeroje yra singlas Techno Vocals [2007]. Tai labai sarkastiškas darbas, kurį autorius pavadino woomblock („.. just track after track of shuffle toms. Ticky ticky ticky ticky wooo woooo woooo woooo..“), norėdamas pašiepti bukos minimal techno bangą su už-pitch-intais vokalais. Nuo tada jo kūryba turi ne tik tiesioginę, tačiau užslėptą žinią, kurioje atsiskleidžia gilesnis Marc požiūris į elektroninę muziką ir apskritai, į muzikinį meną. Labiausiai patikęs jo albumas Drift [2010], mano nuomone, pirmą kartą istorijoje taip tampriai sukabino new-wave ir minimal techno muziką. Prisipažinsiu, jog niūresnio ir emociškai sunkenio albumo greitai neįvardinčiau. Tačiau to ir siekė autorius – jis norėjo įšaldyti nesibaigiančią Berlyno žiemą ir paslaptį savo darbe. Manau jam daugiau nei pavyko.

Undercover, priešingai nei pirmtakas – daugiau vakarėlinis albumas, atsigręžiantis ne tik į detroit techno klasiką, tačiau ir į chicago house ritmiką. Iš 8 kūrinių labiausiai patikę – tik trys: Hearing, Undercover (sukurta specialiai Magda užsakymu) ir Under The Neat. Visi kiti – tinkami, tačiau nesmeigiantys taip, kad bėgtų šiurpas. Albumo nuotaika išdirbta ir konkreti, prisikabint sunku. Tačiau tas neva vakarėlinis ritmas – kiek per lėkštas, kad taptų nauju, geriausiu Houle‘o albumu.

Viršelį pateikė Marc‘o brolis (kuris sukuria visus jo albumų viršelius). Marc‘as prisipažino, jog pasirinkimas atėjęs nepaprastai – jiedu peržiūrėję daugybę variantų, siūlytų atitikti muzikos konceptui ir nuotaikai, tačiau geresnio varianto kaip baugi Abraomo Linkolno nuotrauka (įtariama, kad tai yra paskutinė jo fotografija prieš nužudymą), jie neradę. Kad dar labiau sutirštintų spalvas, ateivio akys pasirodė labiausiai priimtinos bendram fonui.