Viena mano protinga buvusi kolegė mėgsta postringauti apie vaikų žaislus. Atseit, mažieji turi žaisti su daiktais, kurie gaminami tik iš meilės ir su meile.
Užtikusi fotoreportažą iš vieno Kinijos žaislų fabriko, ilgai spoksojau į tenykčių darbuotojų veidus ir galvojau: ką jie jaučia po dėželes dėliodami plastikines barbių kojas ir galvas, skaičiuodami karinių lėktuvėlių sparnus, piešdami mikimauzams veidus ir valydami dulkes nuo kempiniukų plačiakelnių. Jūs man sakysit, kad skudurinės močiučių rankomis siūtos lėlytės daug jausmingesnės? Tai kodėl tų kiniečių veidai tokie liūdni, nusiplūkę, bet labai meilūs. Gal jie visą savo meilę išbarsto žaislų konvejeriuose vien tam, kad vienas įnoringas visko pertekęs amerikoniukas pasijustu vaiku…Taip, man egzistencinių klausimų krizė – matyt Sūru.lt vyrai per mažai dovanų nuo pat ryto pažėrė (panašūs skundai – į komentarus, mažulės)!
Kaip bebūtų – noriu parodyti ir jums. Galeriją iš šalies, kuri pagamina 70 procentų viso pasaulio žaislų. Pažiūrėję parašykit man kaip pasijutot. Būtinai.
[nggallery id=106]
o ar jos ne kalinės kartais?
čia Mattel gamykla.
pritariu, pavargusios, bet gerasirdiskumas akys islikes, bet manau gerai kad nors toki darba turi, nes ten daug zm be darbo sedi- badauja..
tai va kur gyvena senio salcio gnomai ;]
Just do it!