Rugsėjo 3 dieną pasirodė ketvirtas pilnametražis Maldur Atai darbas Borgata. Albumo ištraukų dar nuo ankstyvos vasaros galima buvo pasiklausyti internete. Kažkodėl tik vakar pagaliau skyriau laiko pasižiūrėti Italian Knot klipą. Ir atšoko žabtai. Bet apie viską nuo pradžių.
Mano pažintis su projektu prasidėjo prieš 2 metus, kuomet išgirdau pirmą jų „oficialų“ gabalą Endless Labyrith of Chanting. Dangiški choralų ir jiems pritariančių žemo balso barzdylų (nes būtent tokius Rasputinus įsivaizduoju giedančius Rusijos cerkvėse) kombinacija dvelkė nepaprastu didingumu ir šalčiu. Velniškai vykęs kūrinys. Tokio užpavydėti galėtų pats žanro korifėjus Peter Andersson – žmogus už Raison d’être, Necrophorus, Atomine Elektrine ir kitų projektų vairo.
Eventually debiutinis grupuotės singlas Holy Grief 7” vinilo pavidalo plokštelėje atsidūrė garbingoje kolekcijos vietoje. (Bandžiau į jį atkreipti jūsų dėmesį dar tuomet).
Panašaus likimo susilaukė ir antras (nors fiziškai pasirodė trim mėnesiais anksčiau) Maldur Atai dvinys-septintukas – Alarm /Valhalla. Pastarasis buvo kur kas agresyvesnis. Jei pirmame vyravo dark ambient nuotaikos, tai šičia valdė martial maršai ir semplai iš antro pasaulinio.
Trečias Maldur Atai vinilas Patrols Of Paradise (šis jau 10”) – dar nuožmesnis. Čia rytietiški motyvai, Islamas, politika, teroristai ir kitas šūdas…
Dar po pusmečio Autarkeia išleido debiutinį pilno metro Maldur Atai albumą Checkpoint. Po kiekvienos jo perklausos jausdavau savotišką apsivalymą. Toks katarsis, kurio metu sudeginama viskas iki pamatų ir pasijunti baltu lapu, kažkuo primena išpažintį. Būtent taip sau aiškinau albumo viršelį.
Paradoksas, bet antras gango diskas Vermin pasirodė tą pačią dieną [2010-11-15] kaip ir pirmas. Pagrindinė tema jame, kaip ir ankstesniame, buvo religija (Vatikas, Dievas, kunigai…). Albumas užkopė į garbiną 16 vietą Suru.lt top dvidešimtuke (ne šuns papas!).
Dar po dviejų mėnesių sekęs trečias (tai bent produktyvumas!) albumas Verger kartojo pirmus du. Tik buvo dar geresnis.
Taigi, grįžtant prie Italian Knot. Pirmos asociacijos man: meksikietiškas kaklaraištis, Sicilija, mafija. Tačiau vaizdas ir garsas byloja apie Mulholland Dr. ir Lost Highway.
Čia ir prasideda įdomybės. Tokias atvejai manyje pabunda detektyvas. Pirmiausia, aišku, albumo koncepcijos paaiškinimo ieškai grupės arba leiblo puslapyje. Sena tiesa, jog panašios stilistikos darbai būna kur kas geresni ir prasmingesni, kuomet prie jų pridedama istorija, „legenda“.
Gaila, bet pastaroji šiuo atveju yra neįtikinama, papasakota primityvia kalba (panašiai vaikams rašomos pasakos), neprofesionaliai suregzta. Žurnalistas pasakoja istoriją, kurią jam papasakojo žuvusio Pier Paolo Pasolini draugas Sergio Citti, kuriam savo ruožtu „faktus“ išdėstė nužudymo bylą tyręs inspektorius, kuriam paslaptys atskleidė nežinomu pageidavęs likti Vatikano klerkas… Maždaug kaip 14-metis pasakotų istoriją apie tai, kaip pionierių stovykloje pirmą kartą padarė mergą… Jo vyresnis pusbrolis. Nors jaunėlis pats to nematė. Legendoje painiojami naratoriai, yra problemų su istorijos nuoseklumu, šlubuoja logika.
Anyway, šita pasakėlė atliko savo vaidmenį (jei jau čia jums apie tai pasakoju). Jei mėgstat Dan Brown ar Umberto Eco rašliavą – Autarkeios propagandą rasite čia. Apie sąmokslą, Tibetą, Vatikaną, mafiją, kokainą, maldur atai, tamplierius ir viskąten.
Pats albumas – išbaigtas, brandus ir stiprus. Maldur Atai gerokai ūgtelėjo. Pagaliau galiu juos girti nesistengdamas ir nepritempinėdamas. Dažnas industrial/power electronics albumų trūkumas – jų sunku klausytis namie. Kokia nors Anenzephalia, Survival Unit ar Birghter Death Now žymiai įdomiau skamba gyvai. Tuo tarpu atvirkštinis variantas su dark ambient krypties muzika: Raison d’être ar Desiderii Marginis yra visiška nuobodybė stebint juos gyvai ir lyginant su studijinių įrašų hipnoze pro namų stereo kolonėles. Todėl smagu, kad Borgata išlaiko tinkamą balansą ir „paveldi“ abiejų krypčių stipriąsias puses. Albumas yra daugiasluoksnis (o tam reikalingas kelių ar net keliasdešimties metų patirties bagažas) ir tinkamos konsistencijos (tankus, kaip rudens rūkas, tačiau kartu nėra per ne lyg klampus). Bijau, kad aplenktas liko net Deutsch Nepal.
Taip pat nudžiugino faktas, jog kūriniai albume yra trumpesni. Ne dėl to, kad šitaip priartėjama prie įprastų pop standartų ar užpisa ilgos agonijos po 9 minutes. Tiesiog tame pačiame plote, o gal reikėtų sakyti tūryje (49 minutės), telpa daugiau idėjų. Yra dar ir kitas teigiamas pop standartas – „vokalai“. Štai pvz. You’re sitting there in the dark, but don’t worry… there’s nothing to be afraid of.
Galiausiai paskutinis ir svarbiausias noise albumų vertinimo aspektas: ar jis įtikinamas? Šį faktą supratau prieš 5 metus stebėdamas Genocide Organ pasirodymą. Wilhelm Herich tiesiog iškeldavo į viršų rankas ir pisdavo tokią galingą triukšmo sieną, kad nekildavo jokių klausimų. Borgata man nekelia abejonių.
P.S.
Manau, kad verta paminėti organizacinę Madur Atai pusę. Grupuotę sudaro trys mažai žinomi „pacukai“, kuriuos ideologiškai stumia Lashisha. Šiandien jau esu įsitikinęs, kad gegužės pradžioj vykęs kultiniu save vadinantis (ir, ko gero, pelnytai) festivalis Nordic Audio Modern 2012 buvo skirtas visai ne žiūrovams. Tai buvo eilinė Lashishos gerai apgalvota investicija (juolab, iš anksto aiškus kelių ar net keliolikos tūkstančių biudžeto „minusas“). Pagrindinis NAM2012 tikslas – parodyti Maldur Atai užsieniečiams. Toliau kelias žurnaliūgoms ir word of mouth marketingui.
Festivalis buvo stiprus ir Maldur Atai pasirodymas jame taipogi. Užkliuvo tik keli dalykai:
- Gal nesupratau dress kodo, kuris turėjo kažką simbolizuoti, bet nachuja Lashishai buvo reikalingi tie akiniai? Atrodė kaip narkobaronas atostogose.
- Pasidėjo lapelį su lyricsais. Tas nukrito. Bet gi noizeris jo negali pakelt, nes juk laža. O tai kam jis išvis buvo reikalingas?? Awkward situacija.
- Na ir vokalas. Šitaip cypaut kiekvienas Mike R. Dando gali. Mano galva Maldur Atai kur kas labiau tiktų tas tembras, kurį girdėjome Girnų Giesmių gabale Regiu menulio pjautuvą.
Nepaisant minėtų pastabų – tai geriausias lietuviškas darbas šiemet. Pažiba net pasaulinėje rinkoje.
