Ne paslaptis, kad dalis Suru.lt redakcijos priklauso Lietuvos žurnalistų sąjungai. Šios misijos rėmuose mums (kaip kokiems Inglourious Basterds) tenka ginti žurnaliūgų sporto klubo spalvas (apie garbę šiuo atvėju geriau patylėt) įvairiose aikštelėse. Neretai – tarptautinėse.
Šiek tiek mažesnė „ne paslaptis“ yra tai, kad neseniai įvyko klubo narių ir jiems prijaučiančių šitas… Kaip jį čia taikliau pavadinus? Na, tegu pasilieka tas neadekvatus pavadinimas „posėdis“. Vienas iš darbotvarkės klausimų – „klubo pavadinimas“.
Iki tol visi gavo užduotį sugalvoti po kelis prasmingus pavadinimo variantus, kuriose atsispindėtų esmė:
a) žurnalistų; b) sporto klubas; c) iš Lietuvos.
Vieną įdomiausių variantų (su išsamiu pagrindimu) pateikė Valdas (siauresniuose ratuose atsiliepiantis į klyčkę Malina).
Negalėjome atsispirti pagundai pasidalinti šiuo šedevru su jumis, ištikimieji Suru.lt skaitytojai.
Taip pat žinome, kad žinote, jog meno kūriniai neredaguojami. Todėl nenustebkite, jei kažkurios oficialiame rašte minimos vietovės, pavadinimai ir klyčkės jums negirdėtos. Jos žinomos redakcijai.
„All Ambers
Emblemoje galima bus naudoti (susitarus, žinoma) M.Jovaišos ženklą, bet vietoj Vyčio įdėt, pvz., Dulskio iš profilio inkliuzą. Tiktų ir Ryčka (tas , kuris su raudona maikute laksto ) su kirviuku rankoje legendinės aludės Tauro ragas fone.
Spaudžia terminai, todėl šiandien pateikiu kiek daugiau mano panagrinėtą kirvio variantą.
Taigi:
Kirviai
Nepretenzingas, maloniai ausiai skambantis pavadinimas. Žodis lengvai įsimenamas, turi tautiškumo apraiškų. Kirvio sinonimai – kaplys, apykirvis, bardišius, skliutas, geneklis, šakalskelis, vedega, ruobtuvas, kovos kirvis, franciska, tomahaukas. Kirvis mūsuose nuvertintas, nes paprastai asocijuojasi su nelaimėmis po pjankių. O vis dėlto kirviai turi turtingą istoriją. Pirmieji kirvių radiniai datuojami apie 6000 m. pr. m. e. Iki kirvių žmonės naudojo užaštrintus akmenis. Panašūs įrankiai buvo gaminami iš kaulų. Bronziniai kirviai randami nuo Bronzos amžiaus pradžios (wikipedija).
Bus nesudėtinga parinkt klubo logotipą (pvz.: ryškių spalvų kirvuką gintaro gabalėlyje. Norint, menininkai „pritemptų“ Gedimino stulpus, kokią nors datą su žodeliu ANNO – pvz.: fbw club keerwiai, anno 1991, Visagino AE siluetą, kuris simbolizuotų galią, merginą ant „špilkų“ (elegancija), peleninę (ištikimybę), etc.) ir sukurt klubo stilių. Žodis gražiai atrodo ir rusų (кирвяй), ir lenkų (kirwiaj), ir net ukrainiečių (кирвец) kalbomis. Tiesa, angliškai pavadinimas skambėtų provokuojamai , kažkas panašaus į chiatšit (kyla aliuzijos į bulšit). Vokiškai du vertimai ir abu absoliut neutralus – AXT (tarti AKST) ir BEIL (tarti BAYL „L“ raidę šiek tiek paminkštinant). Nėra jokių bereikalingų politinių asociacijų. Pats įnagis be galo naudingas ir atspindintis klubo žaidimo stilių.
Kuriant logotipą reikėtų akcentuoti buką įrankio pusę. Pasiūlyme pateiktas išgrynintas variantas. Šiaip, pavadinimą galima įvynioti į kokį nors būdvardį, suliteratūrint, įkvėpti tarptautinio kalorito ar panašiai, pvz.: eiklieji kirviai; kirviland; kyrviai; all kirviai (čia asociacijos po kelionės į NZ); kirvuma; žydrieji kirvukai (nereikės pirkti naujos aprangos), 11 kirvių… Diskusijų klausimu taptų ar kirvį vaizduoti su kotu, ar be?
Iš karto pasiūlymas – nustatyti tam tikrą hierarchiją. Ateity senbuviai galėtų turėti skiriamuosius ženklus su pilna kirvio komplektacija (kotas, dėklas, galąstuvas, kaladė..), o naujokai ar merginos pradžiai pora metų mūvėtų aprangą vien tik su koto simboliu.
Be abejo žinome, kad kirviškumas yra kilmingumo bruožas. Istorijos šaltiniuose minima, kad kirvukas buvo mėgiamas tarp Lietuvos didikų. Bajorai kirvį mėgo matyti savo šeimos herbe – heraldikoje šis šaltas ginklas reiškė jėgą, darbą ir kovą. Nuolatinę kovą, taip būdinga žurnalistų klubui! Todėl į EIKLIUOSIUS KIRVIUS nieks negalės niekinančiai žvelgti, NES TUČTUOJAU BUS SUKAPOTI ĮVARČIŲ KRUŠA!
Norėtųsi priminti, kad kirvis pavaizduotas net tokios valstybės kaip Gambija herbe. kuri nors ir mažesnė pagal plotą ir gyventojų skaičių, tačiau pagal mentalitetą neabejotinai mums artima.
Beje, dvi spalvos Gambijos vėliavoje atitinka Trispalvės spalvas. Ar tai Jums, kirviškiai, nieko nesako?
Kirviškumo principo prisilaiko ir ne tokie mums artimi, kaip gambėzai, vikingai. Norvegijos karalystės simbolį puošia kirvuotas katinas žalčio liežuviu.
Galų gale, kas galėtų paneigti, kad Šiaulių rajonui heroiškumo ir poetikos nesuteikia vemiančio grizlio atvaizdas su toporiku letenose. Žinoma, meškiną vertėtų aprengti treningiukais, bet čia jau kito forumo tema.
Man itin patiko 1413 metais sukurtas Lietuvos bajoro Butrimo herbas. Geltonosios vėliavos fone raudonas skydas, o jame kirvis! Antrasis kirvis įsmigęs į kilmingo kario šalmą! Herbą supa tulpės bei lelijos… Su tokiomis vėliavomis 1282-1296 Krokuvos pulkai žygiavo į grumtynes su priešu……. po šiuo ženklu gyveno garbingos Konarskių, Kunatų, Narbutų, Norvydų ir kitos giminės…
1842 metais Lenkijoje išleistoje knygoje apie herbus pateikiamas ir kitas Kirvio ženklo variantas, plačiai ir išsamiai aprašoma jo istorija. Knygą galima rasti Krokuvos Vavelio bibliotekoje.
Nekrošių giminė taip pat gyvena po Kirvio ženklu. Tai patvirtina 1915 metais Varšuvoje išleista knyga (knygą galima rasti Poznanės viešojoje bibliotekoje, 12 aukšte).
Kirvis leido išgyventi ištisoms civilizacijoms.
Fotkėje matote vargšų aborigenų originalų įrankį. Taikliais tomahaukų kirčiais garsėjo Goika Mitičius, Sėdintis Jautis, Harka ir Co bei Vinetu su Oceola ir visa bratva nuo Didžiųjų ežerų. Teko girdėti, jog kirvis nuo pražūties išgelbėjo ištisas babajų, puštunų ir kitas kebabų dievintojų gentis.
Kalbant apie proproprotėvius, tai tam tikri šaltiniai teigia, kad VIII – VII a. pr. Kr. Vidurio Europoje paplito geležies gamyba, imta kaldinti geležinius įrankius ir ginklus, kurie greitai išstūmė žalvarinius. Apie VII –VI a. pr. Kr. pirmieji geležiniai dirbiniai pasiekė baltų genčių gyventas rytines ir pietines sritis, o apie V a. pr. Kr. – ir Lietuvą. Iki pat mūsų eros pradžios vietoje pasigaminti geležies nemokėta, teko naudotis tik mainais įgytais geležiniais įrankiais. Manoma, kad sąlygos mainams tuo laiku buvo nepalankios dėl Vidurio Europoje vykusio genčių kraustymosi, kovų tarp keltų, germanų ir ilyrų. Be to, ir mainams nebuvo pakankamai produktų. Todėl to meto gyvenvietėse – piliakalniuose dar daug randama akmeninių kirvių. Išvada – be kirvio nė žingsnio.
Ir dar, norėčiau, kad pasiūlytumėte kandidatus į Kirvio talismaną, kuris lakstytų palei šoninę liniją ir visokiausiais įmanomais bei neįmanomais būdais linksmintų publiką (manęs, kaip idėjos autoriaus, prašau nesiūlyti).
Strategiškai žiūrint, ateity klubą galėtų remti sunkiosios buitinės technikos gamintojai tokie, kaip STIHL, TOMAHAWK, MAKITA, CATHERPILLAR, Minsko traktorių gamykla, etc., o klubo ir klubo sponsorių reklamą įterpti į Eurosportą per lumberjack varžybas.
Paslaptimi, unikalumu ir rimtimi kvepės inauguracija į klubo narius. Naujokams/ėms teks praeiti „zakalku toporom“.
Klubui sėkmingai vykdant edukacinę ir sportinę veiklą, galima bus tikėtis Vilniaus valdžios pritarimo dėl paminklo Kirviui atidarymo Kalinausko skverelyje prie maloletkių poliklinikos šalia Zappos biusto. Patogiausias momentas – prieš Europos krepšinio čempo paskutiniąsias pogrupio varžybas 2011 metais.
Ar nesmagu, mieli kirvėnai, pakelt bokalus su šūkiu „Už Kirvį ir Tėvynę!“ ir galopu išbėgti ant žaliosios vejos? Varžovai tikrai jau bus apsišikę.
Pagarbiai,
M“
P.S.
Jei jūsų tarpe atsirastų drąsių – rašykite komentaruose savo pasiūlymus dėl klubo pavadinimo. Antraip neišvengiamai teks pasivadinti kaip nors banaliai, pvz.: Sportmedia.lt. Arba dar blogiau – Media United.
Malina – i prezidentus 🙂
Gal Malinai iš anksto skiriame ateinančių 5 metų apdovanojimą už nuopelnus klubui?
Gražinkime lietuviui kirvį!
Lietuvio vyro tautiniams rūbams kažko trūksta. Ir tai ko trūksta – tai kirvis už juostos. Gal būt mažas, simboliškas – bet kirvis.
Ilgai mąsčiau – kodėl man nepatinka lietuviški tautiniai vyro rūbai. Kodėl nenorėjau, net vaikystėje, savo bekompromisio fanatiško lietuviško nacionalizmo sužydėjimo metu, dėvėti lietuviškų tautinių rūbų? Manau, kad lietuviški tautiniai rūbai neatskleidžia tikro lietuviškumo. Tai – vargdienio apdaras, taikaus, nuolankaus pilkasermėgio drapanos. Kažkur savo viduje instinktyviai visa esybe prieštaravau tam įvaizdžiui.
Giliai, smegenų vingiuose ir genuose užkoduota informacija nenorėjo susitaikyti su aplinkos peršama idėja, kad lietuvis varguolis pilkasermėgis tik liūdnai dejuoja, graudžias dainas dainuoja, apverkinėja savo sunkią dalią nuolankiai parkritęs ant kelių. Esą – taip turi būti – tokie mes lietuviai esame – apgailėtini vyžoti varguoliai…. Kita vertus, ir su tomis vyžomis ir pilkomis sermėgomis liūdnai ir graudžiai dainuodami kažkada nuėjome iki pat juodųjų marių ir iki maskovijos ir totorių…. Keisčiausia, jog visi pas kuriuos tada nuėjome – buvo laimingi; lietuvius pažinę vainikus pynė ir Lietuvą puošė padoriai. Ir vergijos niekur nebuvo – tik duoklę mokėjo – kad labai graudžiai nedainuotume.
O, gal senovės lietuviai buvo tokie varguoliai, kad nebuvo ką iš jų atimti… nes net ir lietuviškose pasakose sekama – kad esi visiškas ubagas tai tada iš kirvio sriubą verdi…. o pasrėbę kirvio sriubos lietuviai dar ir pašokdavo šoki vadinamą „Kirvis“ O kai bešokant „Kirvį“ netyčia kokiam nemitriam artojėliui berneliui skildavo makaulė, lietuviškos mergelės graudžiai malonias dainas dainuodavę: „Man nereikia artojėlio – man tik reikia kareivėlio…“
Nuo pat mažens man tiesėsi rankos į kirvius ir peilius. Vaikystėje gaminau kirvelius iš visko kas papuolė po ranka – iš senų vonios čiaupų rankenų, iš geležies gabalėlių. O smagiausia būdavo pastvėrus mažuti tikrą kirveli lakstyti po senelio sodybą ir kapoti kas po ranka papuolė. Gavau į kailį už sukapotas duris, nukirstą drebulę ir labiausiai gavau už bandymą nukirsti liepą. Liepa deja po to nudžiuvo. Prisimenu senelio žodžius -„Žmogau, žmogau – ir širdies neturi ir dievų nebijai, kad tokį medį išniekinai…“ Bet gi ne ąžuolą kirtau. Lietuviški ąžuolai man visada buvo šventi….
Žavėjausi sakmėmis apie kunigaikšti Margirį, Punios valdovą – skrajojantį sau ant bėrio ir skaldžiusį kirviais galvas visokiems niekadėjams. Mėgiamiausia mano daina buvo „Galanda kirvius, kalavijus aštrius ir juodbėrį žirgą balnoja…“ Gerai, kad niekam kirveliu į galvą neužtvojau norėdamas patikrinti ar tikrai galva skyla.
Širdis prisipildydavo džiaugsmu nuėjus į muziejų ir pamačius kirvius nuo pat bronzos amžiaus iki modernių inkrustuotu XVI amžiaus alebardų.
Tuo pačiu metu muziejuose nekenčiau XIX amžiaus lietuviškų vyro tautinių rūbų – nes visa tai nieko bendro neturėjo su tuo ką jaučiau – nebuvo nei kiaunės kepurių, nei meškenų apsiaustų, ir net mažučio kirvelio prie juostos. Širdimi jaučiau kad lietuvis ir kirvis – kažkaip keistai tvirtai susieti ir niekaip negalėjau suprasti kur dingo kirvis?.
Kaip lietuvis prarado kirvį ir kam tai buvo naudinga?
Nesigilinsiu į istoriją – yra daugybė atvaizdų vaizduojančių lietuvius su kirviais rankose pradedant turbūt XI-XII amžiumi – dauguma iš mūsų tikrai matėme XVI amžiaus Vilniaus miesto žemėlapį. Deja – tai turbūt paskutinis tikras lietuvio vyro atvaizdas – du lietuviai spalvotais žiponais su kirviais už diržo ar rankoje aiškinasi santykius.
Pavertus lietuvį vergu kirvis iš lietuvio rankos išnyko – lietuvis su kirviu niekam nebuvo reikalingas – nes kirvis lietuvio rankoje buvo nenuilstamos kovos už laisvę simbolis. Lietuva XVI amžiuje praktiškai prarado nepriklausomybę, buvo iškirsti paskutiniai šventieji ąžuolynai ir sugriauti pagoniški aukurai. Taigi, šimtmečius gynęs lietuvio laisvę ir tikėjimą kirvis atimtas iš lietuvio rankų buvo panaudotas sugriauti tam kas lietuviui buvo švenčiausia.
Maždaug tuo pačiu metu į Lietuvą atėjo spausdintas žodis ir raštas. Deja, iki tol lietuviai rašto neturėjo. Ilgainiui, naujas rašytinis žodis, kontroliuojamas nesuinteresuotų lietuvių laisve, įvairiausių okupantų ir parsidavėlių (- „į Čičinsko puikų dvarą … suvažiavo daug svečių…. sako jis nuo priešų gavo aukso kupinus puodus…“) padėjo pamiršti tautosaką, spalvotus žiponus, kirvius už diržo, kirvio šokius ir garbinga lietuvišką praeitį. Spausdintas žodis sukūrė naują lietuvio įvaizdį paversdamas lietuvį vyžotu pilkasermėgiu, nusmurgusiu būru.
Paskutinės okupacijos metu, tas nusmurgusio, žiurkes valgančio lietuviško būro įvaizdis buvo gudriai skatinamas ir stiprinamas. Lietuviška atsilikimą ir apsileidimą atspindinti poema buvo puikiai išleista, papuošta gražiomis nusmurgusių girtuoklių, lietuviškų būrų graviūromis.
Kurgi ne – juk su dideliu vargu per dešimt metų išmušusi iš lietuvio rankų automatą Sovietų valdžia turėjo kažką į tas rankas įdėti ir įdėjo tikra lietuvišką XVIII a pabaigos (Lietuvos valstybės žlugimo laikų) poemą. Lietuviai turėjo džiaugtis ir didžiuotis tokia „šlovinga“ lietuviško nuolankumo ir apsileidimo istorija ir buvo skatinami prieš vėją nepūsti ir svetimoje bažnyčioje žvakelių nedegioti.
Sovietų okupacija skatino ir XIX amžiaus -Carinės Rusijos okupacijos laikmečio – (vieno iš tamsiausių šimtmečių tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje) lietuviškas graudžias dainas, lietuviškus tautinius rūbus, ir lietuviška virtuvę kurioje neliko nieko lietuviško. Mėgstu koldūnus, balandėlius, cepelinus ir bulvinius blynus – bet tradiciniai lietuviški žvėrienos kepsniai man labiau prie širdies. Vietoj saikingo tradicinių sveiko lietuviško alaus ir midaus vartojimo („alų midų gėriau – burnoj neturėjau..“) buvo skatinamas atimantis protą ir lietuviškumo pamatą griaunantis – lietuvišką šeimą ardantis degtines gėrimas: – „kas geria vyną, alų – o aš degtinėlę – kas bučiuoja sena bobą – o aš mergužėlę…“
Okupantai ir jų parsidavėliai pakalikai šimtmečius bandė padaryti viską ką gali, bandydami paklupdyti, pavergti ir palaužti lietuvį.
Lietuviui niekada nebuvo lengva išlikti lietuviu.
Kirvis kabantis ant lietuvio tautiniu rūbų diržo – tai tas pat kaip Vytis Lietuvos herbui. Nuimk Vyti nuo herbo ir liks tik raudonas dugnas. (Beje, atrodo kad kažkas neseniai bandė panaikinti Vytį kaip archaišką ir neatitinkantį laikmečio dvasios).
Lietuviui kirvis -tai tas pat kaip škotui – kiltas ir dūdmaišis, amerikiečiui – stetson skrybelė, kaubojiški batai ir šešiašūvis revolveris, suomiui- peilis; gruzinui- kindžalas…..
Kol lietuvio gyslomis teka nors lašelis tikro lietuviško kraujo ir liko nors truputėlis natūralaus lietuviško tikėjimo laisve, tikras lietuvis liks lietuviu.
Tikras lietuvis visada griebsis kirvio. Ir net šiuolaikiniai lietuviški įstatymai toleruoja kirvį. Ar atsimenate – prieš kelerius metus senukas, kirviu nudėjęs besiveržianti į namus banditą, nebuvo nuteistas už žmogžudystę….
Atgavome laisvę, restauruojame pilis ir dvarus, baigiame atstatyti valdovų rūmus… Atstatykime ir tikra lietuvišką rūbą. Esu tikras – tam nereikės Europos paramos. Ir nereikės didinti mokesčių. Nusimeskime baudžiauninko drapanas – sugražinkime laisvam lietuviui vyrui priderantį lietuvišką apdarą! Gražinkime lietuviui kirvį!