Faktas – Italians do it darker. Tai jau ne kartą įrodė Voices from the Lake, Claudio PRC, Giorgio Gigli, Francesco Baudazzi (Obtane), Dino Sabatini, Donatto Dozzy…
Luigi Tozzi sužavėjo dar prieš du metus vienu iš pirmų savo leidinių Deep Blue [2014] ir jau tuomet įrodė, kad Italijos rinktinėje auga tinkama pamaina. Šiandien (tiksliau – nuo užvakar) Luigi sąskaitoje jau ir pilnametražis albumas Deep Blue: Volume 2. Visas toks konceptualus…
Gabalai čia – užvadinti pagal vandenyno gilumo lygmenis: Epipelagic, Mesopelagic Zone, Bathypelagic Zone, Hadopelagic Zone. Reikalai prasideda ambient melodijomis ir įvairaus pobūdžio ir atspalvio tamsumais. Ir nors aplink tamsu – nuo to netampa nejauku. Tamsa čia – klampi ir komfortabili. Ritminės struktūros atsiranda tik neriant vis giliau (maždaug nuo 4.000 metrų).
Pasiekus 11.000 metrų gylį po kojomis pradedi jausti tvirtesnį pagrindą ir jau praktiškai galima vaikščiot, nepaisant to, kad virš galvos sklando povandeniniai burbulai. Slėgis (nepaisant gylio) nėra juntamas, o italui sėkmingai pavyksta atkurti jau firminiu tapusį cosa nosrta skambesį. Jūs – juoduomenė – tikrai žinot tą hipnotizuojantį ir tripinį garsą…
Puikus garso takelis karštoms vasaros darbo dienoms ir tvankioms naktims.
Mane labiausiai žavi paskutiniai du albumo numeriai Flusso Perpetuo ir Divenire. O tave?
