Jau penktą iš eilės Lone albumą giria tiek kritikai, tiek gerbėjai. Niekad jų nesupratau.
Taip, man patinka Boards of Canada. Ir dar visai galiu pakęsti tai, ką Mattas Cutleris darė pirmuose albumuose…
Bet nemėgstu nei hip-hop, nei Chicago house. O naujoje plokštelėje Reality Testing Mattas bando sugretinti būtent šiuos stilius. Pro juos dar prasimuša bass, deep house, dubstep ir breaks atgarsiai. O ant viršaus pabarstomi jazziniai akordai (aha, kad užmaskuotų nemokšiškumą).
Trumpiau – blogiausia kombinacija iš įmanomų.
Štai, Airglow Fires – etaloninis tokio šūdo pavyzdys.
Visuomet laikiausi nuomonės, kad tokias nesąmones groja tik tie, kas iš tikrųjų nemoka groti. Nes juk tokie akordų deriniai – tai paprasčiausias disonansas. Tik užgroja… ir jau norisi išjungti. Tikrai kankynė ausims. Noise ir power electronics palyginus su šituo – lopšinės.
Todėl sėdžiu ir ugdau valią, bandydamas išsipasakoti jums (savotiška išpažintis, tikiuos, bus lengviau).
Nes ši muzika yra apie nieką, permatoma ir bekvapė kaip vanduo iš čiaupo. Ji nesukelia jokių emocijų (išskyrus nebent mano pyktį), neneša jokios žinutės. Nes ką? Tipo apsipūsk ir nieko nedaryk? Pasaulis ir taip yra gražus? O kaip na sčiot fak off?
Reality Testing, blia… Jei čia kas ir testuojama – tai mano kantrybė.
Jūs tik pažiūrėkit į šitą hipsterį:
Klausausi ir aplink matau fullcapus, maikonus ištampytais kaklais ir bliat nusmukusias kelnes.
Vsio, nebegaliu. Einu ieškot bytos.
