LOGIN 2012: pirma diena

Šiandien prasidėjo dvi dienas trunkanti progreso konferencija LOGIN 2012. Jei galvojat, kad pasivadinti progreso konferencija yra stipru – aš irgi taip galvoju. Skamba žiauriai gerai, bet ir lūkesčius, ir kartelę užkelia. Taigi, kažkiek prieš vienuoliktą įžengiu į Litexpo rūmus.

Soundcloudo bičą praleidau dėl darbų, bet visi, ką sutikau, apie jį šnekėjo kaip apie didžiausią nusivylimą – ale atėjo ir garsiai perskaitė skiltį „about soundcloud“. Man didžiausiu nusivylimu tapo Ajaz Ahmed, kurio visą abstrakčių blevyzgų pusvalandį galima sutraukti į tris žodžius: „buy my book“. Rimtai, žodį „book“ (kaipo jo knygą) girdėjau dažniau nei visus jungiamuosius žodelius „and“, „but“ ir kt. kartu sudėjus. Suknistai nuobodi paskaita, praskaidrinta nuvalkiotais marketingo lozungais ir filmuku apie kažkokį Nike renginį, kurio prasmės niekas (aš) nesuprato. Įdomi nebent tiems, kas vis dar naudoja pazintys.lt. Geriausiai pranešimą apibūdino finalinė skaidrė su knygos nuotrauka ir linku į amazon.co.uk.

Tuo metu, ne tik stebėjau, bet dar ir nesėkmingai bandžiau prisijungt prie interneto – neveikė nei 3G, nei wirelessai, net edge netraukė. Aplink girdėjosi vien keiksmai ir skundai ta pačia tema, o kai per Jimmy Wales pranešimą sugebėjau prisijungt prie atsitiktinio neoficialaus wirelesso ir kolegėms džiugiai pranešiau apie sėkmę, kokie septyni kostiumuoti vyriškiai staigiai pradėjo maigyti savo tabletus, išmaniuosius ir kitą techniką, kas keliolika sekundžiu atsisukdami į mane idant iššautų neapykantos kupiną žvilgsnį. Kaip buvo galima suprasti, jiems sekėsi prasčiau. Dar bandėm patekti paklausyti Užkalnio blevyzgų apie populiarumą (kadangi vienokiu ar kitokiu populiarumu ans gali pasigirt – galėjo būt įdomu), bet paprasčiausiai netilpom į salę. Netilpom net į koridorių. Gaila.

Jimmis (Wikipedia) , matėsi, tą pačią prezentaciją kalė ne pirmą kartą. Atidirbta, sklandu. Dėl smagių bajeriukų ir aiškios kalbos, galėjai netgi pagalvot, kad zjbs ta jo prezentacija. Bet tai tik paviršius, nes iš esmės, tai buvo tas pats Wikipedia skyrelis about. Papasakojo kiek ten žmonių prisideda, kaip viskas faina, kaip naujieną pristatė projektą Wikia, kurio specifines enciklopedijas geimams naudojau dar prieš metus, ir pasidalino savo verslo nesėkmėmis. Šios buvo vienintelis naujas turinys – smagu, juokinga, bet tai kamon? Liaudis plojo, džiaugėsi – matyt tai, kad Wikipedia – nemokama enciklopedija, kurią rašo vartotojai, kažkam dar buvo nauja. Tiesa, dar matėm klipuką – reklaminį – iš kurio įstrigo mintis, kad Wikipediai rašyti yra zjbs, nes ten yra visa autorių bendruomenė ir ten gali surasti meilę. SMS pažinčių eros pabaiga, ne kitaip. Ai, dar parodė, kokios šalys ką browsina. Vokiečiams įdomiausia – geografija. Bajerį ta tema spėjau mestelėti anksčiau, nei iki to priėjo patsai pranešėjas, tad jaučiausi visai savimi patenkintas.

Kadangi turėjau darbų, likau salėj ir puse ausies klausiau kito pranešėjo, Karlo, pasakojančio apie Metro design philosophy. Kažkoks eilinis savos prekės kišimas su minimalia nauda klausytojui. Aišku, įvadinė filosofinė dalis apie tai, kad nesugebam suvirškinti tiek informacijos, kiek norėtume, nors ir nenauja, buvo gana įdomi, o Metro dizainas – visai gražus. Dar įsiminė kalbėjimo maniera, kažkaip pompastiškai egzaltuota, lyg klausyčiau tikinčiojo, garbinančiojo laisvos meilės Dievą ir bandančio man jį įpiršti.

Mats Person iš Adform klausytojus pasitiko tobula amerikiečių politiko šypsena, šnekėjo sklandžiai, o savo kalbą apipynė milijonu bajerių, idant išlaikytų publikos žvalumą. Improvizuoti ir veikti pagal situaciją jam sekėsi puikiai, juokėsi dauguma, juokiausi ir aš. Jis pristatė pirmą naują dalyką, bent jau man naują, – kitokį banerių veiklos modelį. Kai užuot pirkęs banerį Delfio viršuje dviem savaitėms, perki vartotojus. T.y. tie banerių pardavėjai cookių dėka seka, kur ir ką naršom. Tuomet pagal naršymo įpročius sukuria mūsų profilius, kuriuose apibūdinta, kas mums įdomu, ir galiausiai parduoda mus klientams. Taigi, sužinoję kad per pastarąją savaitę lankiausi trijuose websexshopuose, jie mane parduos ir užfloodins tokių parduotuvių reklama, nesvarbu, kur beeičiau – į svetaines vaikams, į naujienų portalus ar tas pačias parduotuves. Ir visas banerio pardavimo procesas vyksta tą pačią akimirką, kai aš įeinu į svetainę. Ratas „identifikuoja mane/parduoda mane aukcione/parodo man laimėjusio pirkėjo banerį“ užtrunka tik 20 milisekundžių. Todėl jie negali plėstis į Australiją – negautų duomenų taip greitai, kaip reikia. Fantastika, čia iš tos pačios serijos kaip feisbuko reklama, kur gali targetinti norimą auditoriją, tik kad plačiajame internete. Yra bėdų, yra spragų, o pratrynęs cookius seksšopų antplūdžio išvengsiu, bet buvo įdomu. Ši sistema tuo pačiu metu kelia ir nerimą, ir žavesį – jėga. Apskritai, pavyzdinė paskaita – gerai panagrinėta tema, ne tik „about“ bet ir „plačiaut“ bei veik tobuli oratoriaus įgūdžiai.

Tada nuėjom į paskaitą klaidingu pavadinimu „Lithuanian trendspotting vol.2: Lithuanian internet in eyes of UFO“. Galvotum pasakos apie Lietuvos interneto erdvės trendus, bet ne. Pasakojo apie tai, kad mes nebebendraujam, nuolat scrollinam, neskaitom, net antraštės mums yra per ilgos, internete vartojam vien nuotraukas, esam primityvūs padarai kuriems bele klikinti, per pasimatymus browsinam išmaniuosius, panikuojam kai nebegaunam naujos info (nors mums jos nereikia – vien vardan proceso), turim nulį atminties ir pokalbiuose nebeklausom, ką mums šneka – tik linkčiojam. Ir kad feisbuko draugo pridėjimas – ne pradžia, o pabaiga, nes tai jau seniena ir nebeįdomu. Ofkorz viskas buvo labai hiperbolizuota, bet šiokių tokių panašumų rado kiekvienas, visi džiaugėsi, visiems patiko. Na, tokia smagi paskaita, buvo kur pasijuokti, bet again, nelabai kas naujo. Na, kai kam tai galėjo būti geras apibendrinimas, bet kad gyvenam tokioj degradų vartotojų visuomenėj man sutikti vis dar sunku. Vidury pranešimo draugė atkreipė dėmesį, kaip greitai kalba, kaip dažnai šniurkščioja ir kaip dažnai ranka pagniaužo nosį šnekantysis, tad gal dar kažką praleidau, nes vaikiškai krizenom džiaugdamiesi padarytomis (subjektyviomis) išvadomis, vis sunku buvo nuo tos minties pabėgti. Šiaip ar taip, paklausyt buvo gana smagu, dar sužinojau apie tokį dalyką – klout.com – fiksuojantį mano įtaką internete. Reiks patestuot.

Po to, apsiginklavę sušiu ir kibinu, ėjom klausyti Paul Ayers „future of content history“, tačiau nieko neradom, tik lenkišką apple interfeisą ir trijų bičų parkes, bandant jį paleisti per didžiuosius ekranus. Paskaita taip ir neprasidėjo, salėje sėdėjom praktiškai dviese, tad pusę šešių išėjom lauk. Juokinga ta progreso konferencija apie internetą, kai visi aplink keikiasi, jog niekur negali prisijungti, bet į antrą pusę viskas pradėjo gerėti. Tai kaip ir pusė velnio.

P.S. žodžių junginys „pirma diena“ neturėtų suponuoti, kad bus rašliava ir apie antrąją.