Lietuva – Ispanija, pastabos nuo sofos

Nuvažiuot į Kauną, deja, nebuvo galimybės, tad tenka bambėti nuo sofos, įtaisytos šalia didelio teliko.

Reginys. Visai smagus. Tribūnų azartas ir smagi atmosfera buvo jaučiama ir per ekraną, bėgiojo ir kamuolį spardė komandos energingai, įvarčių primušė, ko dar norėt.

Žaidimo kokybė. Ne košmaras, bet arti to. Matyti (ypač pirmajame kėlinyje), kaip ispanai nesugeba sustabdyti kamuolio ir tiksliai atlikti elementaraus paso buvo mažų mažiausiai keista. Lietuviai užgrūdintos bulvių laukuose technikos stebuklų nedemonstravo. Žodžiu, teko įsitikinti dar kartą, kad blogomis sąlygomis proporcingai krinta abiejų komandų žaidimo kokybė, o ne “lygis apsilygina”, kaip buvo svajojama e-erdvėse prieš mačą.

Stankevičius. Įvartis, aišku, gražuolis, ir, kaimynai patvirtins, emocijas sukėlė didesnes, nei kašiorų bronza Stambule. Bet kaip vertinti faktą, kad visi trys ispanų įvarčiai gimė būtent Mariaus krašte, o antras ir trečias – konkrečiai zonose, už kurias atsakingas turėjo būti jis? O kirsdavo ten J.Mata, M.Stankevičiaus bendraklubis!

Žutautas. Du pirmi keitimai atrodė keistai. Iš pradžių išėmė vieną gerai žaidusį (S.Mikoliūną), po to – kitą (D.Šerną). Bet čia ginčytinas, aišku, teiginys, iš vidaus matyti geriau, gal išsikvėpė abu.

Pastangos. Jokių pretenzijų lietuviams, o ispanai dozavo tiek, kiek  reikėjo ir kada reikėjo.

Teisėjas. Šitas prancūzas krito į akį dar per Europos lygos mačą CSKA – PAOK. Maskvoje “-17 Celsijaus”, dauguma žaidėjų – su aptežkėm po apranga, kepurėmis, o arbitras – plika (tiesiogine prasme) galva ir keliais. Bizonas. Su tokiu ir pasaulio čempionams sunku ginčytis.

Telikas. Patiko teliko bandymas (kad ir ne viskas sekėsi, o žurnalistas labai jaudinosi) pateikti visapusišką futbolo produktą, kad ir iš tokios skylės, kaip Kauno stadionas. Specialisto komentarai tiesiai nuo aikštės, ekspress-intervai per pertrauką ir po mačo, video intarpai – taip ir turi būti transliuojamos tokio rango varžybos. Tiesa, galiu klysti, manydamas, kad anksčiau to nebuvo, nes dažniausiai per tokias rungtynes stengiuosi būti stadione.

Arena. Pyyyyyyyyyyp. Čia jau tenka girti ispanus. Už tai, kad dar prieš rungtynes tiek D.Villa, tiek S.Ramosas tiesiai pareiškė, kad reikia eiti ir kovoti dėl 3 taškų, o ne verkšlenti dėl aikštės, nes ji visiems vienoda. Tik pažadėjo žaisti atsargiau – traumos niekam nereikalingos. Profesionalus požiūris. Apie mūsų valdžią su išminčium premjeru priešaky ten kalbėti nesinori. Investuoja jis, matai, į “sporto infrastruktūrą”. Mūsų pinigais remiama oranžinio sviedinio diktatūra, iš kurios rugsėjį pasipelnys pagrinde valdininkai. O koks jiems pelnas iš nacionalinio futbolo stadiono? Šalies veidas? Cha-cha-cha, jo į kišenę neįsidėsi!

Perspektyva. Lieka sutikti su ekspertu. Įmušame ispanams, vadinasi, teoriškai galime įmušti ir Lichtenšteinui. Nors šis, padla, aišku, ginsis didelėmis pajėgomis – eik pramušk. Bet jeigu pavyktų, finišas lauktų įdomus.