Panašu, kad laikas ne bėga, o skrenda. Dar neseniai apie James Priestley ir Giles Smith brandinamą Secretsundaze idėją kalbėta kaip apie next big thing, o šią vasarą ūsočiai pučia dešimt žvakučių ant torto bei pristato sekmadienio diskotekų teminių kūrinių archyvą.
Visus tuos metus ištikimai puoselėtas projektas savo reputaciją užsitarnavo dėl kelių esminių vertybių – idėjos originalumo, preciziško jos įgyvendinimo bei visą šį kelią lydinčio garso takelio. Malonaus, per daug nepretenzingo ir labai sekmos dienos popietėms tinkančio deep house vaibo.
Būtent jį su nedideliais nukrypimais į kitų žanrų pievas dešimtmečio rinktinėn surinko minėti ūsočiai. Nesunku nuspėti, kas yra kas ir kur yra kur. Pirmasis CD, miksuotas James Priestley – kiek paprastesnis, labiau warm-up tipo. Kai dar yra saulės, kai koja iš pradžių juda tik ties pėda, o vėliau tingiai įsisiūbuojama ir aukščiau.
Vardų siūbuodamas sutinku įvairių. Staigmena tampa Marcus Intalex. Visuomet galvojau, kad jis dramenbeiseris iki kaulų smegenų, o pasirodo…
Kartu su atradimu viename suole sėdi Franck Roger, o jau galiorka… Locussolus, Ada, Steffi. Ir žinoma, pats paskutinis – atsilikėlis. Tiesiai iš 1981-ųjų su kliošais įžengęs Voyage kūrinys I Love You Dancer. Negali jo vadinti debilu, labai naivus.
Giles Smith savo ruožtu kabina kiek giliau. Pečiai juda horizontaliai, seniai nugraužtas Mushrooms koreliuoja su best of fone visiška Dinky šviežiena Polvo.
Organiškai besivystanti pagrindinio Secretsundaze ideologo lopšinė tampa šokiais su kardais, kai prasukama pro Detroitą – kas jau kas, o Anthony Shake Shakir į peklą traukti moka. Apsukos nemąžta, prakaito vis daugiau, bet ko norėti – taip juk ir būna su tais baliais sekmadieniais. O vėliau? Vėliau paprašai draugų, kad prie biuro atvežtų švarius marškinius. Nes pirmadienis.
Bumsintis dypas, šiek tiek disco ir techno prieskonių – dvejuose Secretsundaze prisiminimų audioalbumuose sukrauta tai, kas išties atspindi šį klubinės kultūros brendą. Ar galima buvo tikėtis daugiau? Ko gero, ne.
