Julie Delpy pirmą Jean-Luco Godardo filmą pamatė šešerių, su Ingmaro Bergmano kūryba susipažino aštuonerių, o keturiolikos jau buvo tvirtai apsisprendusi tapti režisiere. Kaip pati sako, vaidinti jai patinka ir net labai, bet šioje žemėje yra tam, kad kurtų filmus. Ir išties, – su kiekvienu nauju jos režisuotu filmu vis daugiau ir daugiau kritikų lenkia prieš ją galvą, o nominacijų ir apdovanojimų už vaidybą nemažėja taip pat.
Į Pasakoje rodomą šios prancūzaitės režisuotą 2011m. filmą Atostogos prie jūros (Le Skylab) sugalvojau nueiti visai netikėtai, tad jokių lūkesčių per daug ir neturėjau. Bet kaip mano močiutė mėgdavo sakyti, smagiausi dalykai nutinka netikėtai, tai taip ir su šiuo filmu, – išėjau visiškai sužavėta, prisijuokusi iki ašarų ir laiminga, kad prancūzų kinui toli gražu dar negresia mirtis.
Filmo veiksmas vyksta 1979 m. Prancūzijoje, kas nuostabiai atsispindi veikėjų drabužiuose ir vietomis savaime tampa bajeriu. Didžiulė giminė susirenka Bretanėje švęsti močiutės 67-ojo gimtadienio ir prasideda linksmybės. Prancūziškai atviros kalbos apie seksą, aršūs ginčai dėl politikos, šlykščios moteriškos intrigos, – viskas kaip tikram giminės baliuj.
Apskritai labai mėgstu filmus apie šeimą, nes tai leidžia sukurti be galo skirtingus veikėjų, kurie neišvengiamai privalo eit į kompromisus, charakterius (giminės gi nepasirinksi, if you know what I mean). Ne išimtis ir Julie Delpy, kuri šią progą išnaudojo labai uoliai, pradedant skirtingomis anūkų seksualinėmis orientacijomis baigiant radikaliai priešingomis brolių politinėmis pažiūromis.
Lyginant šį filmą, pvz., su 2012 m. J.Delpy darbu Dvi dienos Niujorke, kuris savo tematika ir siužetu nėra labai tolimas, aiškiai jaučiasi skirtumas, kokiai auditorijai filmas kurtas. Jei Dviejose dienose Niujorke matyti aiški režisierės pastanga paversti prancūzišką humorą priimtinesnį amerikiečių auditorijai ir net saikingai pasityčioti iš pačių prancūzų, tai to visai nėra Atostogose prie jūros. Humoras jau čia visu gražumu prancūziškas, kas kukliam lietuviui turbūt gali pasirodyti netgi ženkliai per pošla, tačiau jei tai priimi kaip neatsietiną prancūziško kino ypatumą, galima tikrai skaniai pasijuokti.
Žodžiu, bent iki spalio 30 d. Pasakoj dar tikrai rodo, nueikit.
Įvertinimas: 9.
super filmas, labai ačiū už apžvalgą, kitaip nebūčiau pastebėjusi jo 🙂