Pamenu laikotarpį, kuomet buvo sušlubavęs mano tikėjimas dark ambient muzika. Tuomet pasirodė fantastiško grožio Oro!Oro! albumas, kuris tas abejones išsklaidė.
Mano asmeniniai santykiai su deep house buvo (ir vis dar tebėra) dar didesnėje krizėje. Viskas, ką girdėjau per pastaruosius keletą metų tebuvo nuobodybių rinkinys, neinspiruojantis klepu-klepu, kopijos kopijos kopija… Buvo net kilę minčių apie skyrybas.
Tačiau prieš naujus metus į mano pašto dėžę įkrito vokas su Lake People kompaktu.
Perskaitęs aprašymą, pamaniau, kad tai „dar vienas“ iš tų pačių nuobodybių serijos. Ir įsivaizduokit, kaip maloniai buvau nustebintas, įsidėjęs cd į grotuvą.
Bet pradėkim nuo istorijos. Kas tas Martin Enke?
Bičiukas jau gerus penkis metus prodiusuoja, tad link albumo jis artėjo pakankamai ilgai ir neskubėdamas. Šaltiniai teigia, kad įvairaus plauko Ame ir Dixonai smarkiai prisidėjo prie Lake People vardo populiarinimo, kuomet 2012 metais pradėjo įtraukinėti Point in Time gabalą į savo dj setus.
Mane albume Purposely Uncertain Field labiausiai džiugina tai, kad jis nėra nuobodus. Priešingai. Martinas čia, instrumentinių kurinių pagalba, pasakoja ištisas istorijas. Jis sąmoningai (kaip ir teigia albumo pavadinimas) nutolsta nuo 12’’ singluose užfiksuoto labiau klubinio skambesio ir pasineria į abstraktesnius vandenis. Tikiu, kad tie, kas mėgdavo ankstyvus Warp Records įrašus (čia turiu omeny ambientinę B12 ir Autechre pusę), pamėgs šį įrašą.
Kiek simboliška, kad albumas pasirodė toje pačioje Permanent Vacation leidykloje, kuri prieš 3 metus išleido John Talabot ƒIN – paskutinį man patikusi house stiliaus pilnametražį.
Taigi, deep house dar nemiręs.
