Šaltą gruodžio 14-sios vakarą į Menų spaustuvę susirinko nemažai žingeidžios ir kokybiškai muzikai neabejingos publikos. Keista, turint omeny minimalią renginio reklamą. Esu tikras, kad ne dėl Kurak, o dėl vardų besilečpainčių už šio projekto pavadinimo ir smalsumo išgristi, kaip tai skambės gyvai.
Žmonės rašė, kad susirinkusiųjų tarpe buvo pastebėti Giedrė ir Paulius (Empti), Martin Virgin (Proper Heat), abu AVaspo sužadėtinai ir kiti kolegos. Atėjo pavydėti. Tikriausiai.
Scena – kukli, minimaliai apšviesta, kaip kokiam MTV Unplugged iš 1994 metų. Vienintelė dekoracija – buitinės technikos atliekų krūva apsimetantis transformeris. Salė – pilnutėlė, užimti papildomi sėdmaišiai ir dar krūvelė vėliau atėjusių, besibazuojanti prie įėjimo.
Pradėjo mandagiai vėluodami 20.15. Karolis dar prezentacijos metu gyrėsi, kad penktadienį bus populiariausias – tad pirmas ir pradėjo. Iš pradžių garsistas su žemu Proper Heat lyderio balsu nesusitvarkė, bet vėliau problemų nebuvo. Iš karto užplūdo jausmas lyg lankytumeis prabangiame koncerte su užsienio atlikėjais, kur bilietai – už brangiai, renkasi grietinėlė ir liokajai keičia tuštėjančias vyno taures. Na, grietinėlės gali ir nebūt, bet vyno būtų buvę gerai. Tačiau ir be jo buvo prabangus vakaras muzikine prasme.
Markas – kiek subtilesnis už Karolį. Ir apskritai jis mano favoritas tarp „kviestinių“ projekto vokalistų. Ne, ne dėl to, kad lenkas (jis, bliat, net lenkiškai nemoka), o dėl to, kad toks meniškas ir įneša dramatizmo. Ekspresyviai dainuoja, yra paprastas, nuoširdžiai įsijaučia į vaidmenį ir įrodė, kad Lotus Flower judesiukai nuo ano karto (toj pačioj Menų spaustuvėj) patobulėjo. Kažkodėl jam dainuojant Kurak man primena UNKLE. Nežinau, ar dėl paties Marko dainavimo, ar dėl to, kad Vygis ilgiau sėdėjo prie aranžuočių – bet dainos su Marku yra turtingesnės. Miseries – apskritai favoritas, jau nuo EP pristatymo laikų. Koncerte tai tik dar kartą pasitvirtino.
Tuo tarpu Karolis – mačo. Neabejotinas merginų favoritas ir ano vakaro žvaigždė. Puikiai įsijautė į Smooth Criminal personažo vaidmenį ir flirtavo su publika. Romantiškais momentais jis nusileisdavo iki Barry White balso tembro, aukštumuose beveik prilygdavo George Michaelui, o kažkur pakeliui tarp vieno ir kito vaidmens sugebėdavo nuklysti į 5nizza reggae lankas. Išskirčiau Beauty Inn gabalą – neabejotinas būsimo albumo hitas. Taip pat Stay or Go su gražia styginių partija.
Eglė – būtina projekto atsvara, švelnioji jo pusė, plastika ir jautrumas. Stebėjausi, kad Notes metu jos vokalas skambėjo lyg iš kompakto. Be ypatingų pastangų jai pavyko perduoti visa tai, kas šitaip kruopščiai ir, atrodytų, sunkiai buvo suklijuota studijoje.
Domas tą vakarą nevaidino pochuisto – jis tiesiog atrodė neformaliai. Ir dėl to visai nesusireikšmino. Bošlikas (taip mes vaikystėje vadindavom kapišoną) ant galvos, neįpareigojantis vokalas ir visiškas atsipalaidavimas. Kaip koks apsirūkęs Tricky. Gaila, kad pirmo posmo metu nesigirdėjo vokalo, tad vienas iš EP favoritų nublanko kitų fone.
Gi pats Vygintas sėdėjo prie kompo ir sintezatoriaus, kartais papūsdavo saksofoną bei daug šypsojosi. Lyg kokia auklėtoja, stebinti vaidinimo metu eilėraščius deklamuojančius ir iš susijaudinimo šortus į viršų „vyniojančius“ vaikus – patenkinta ir besididžiuojanti savo darbo vaisiais. Jo įstojimai buvo saikingi ir vietoje. Tik tam, kad pabrėžtų reikalingus skambesio niuansus. Neperspaudžiant ir neužsižaidžiant. O tai meistriškumo įrodymas.
Aišku, ne paskutinis vaidmuo atiteko gitaristui, būgnininkui ir bosistui. Todėl manyčiau, kad Juozas Martinkėnas, Mantas ir Donatas Bielunskis (atatinkamai) nusipelno atskiro vardų paviešinimo. Be jų girdėjosi tik dalinis playbackas (tų pačių styginių ir back vokalų).
Bendras įspūdis – labai geras. Atmestus kelis techninius nesklandumus – nepriekaištingas pasirodymas. Stipriai nenustebino, bet profesionalumas akivaizdus. Masterstvo nepropjoš, apie tokius sako rusakalbiai.
Reziumuosiu teiginiu, jog Kurak man asocijuojasi ne su Bonobo ar Massive Attack projektais, o labiau su Damon Albarn (Gorillaz ar net arčiau The Good, The Bad and The Queen) arba, kaip minėjau, James Lavelle projektu UNKLE. Ir nemanau, kad viskas gali pasibaigti po vieno albumo (kurio labai laukiu). Teisingai viską atlikus (o kol kas Kurak būtent taip ir startavo) galėtume turėti dar vieną kokybišką muzikinį projektą, kuriuo Lietuva galėtų didžiuotis.
Grojaraštis:
01. Little Tree ft. Karolis
02. Burning Wood ft. Markas
03. Promise ft. Karolis
04. Gitariuka ft. Eglė
05. Miseries ft. Markas
06. Stay or Go ft. Karolis
07. Barrage Shark ft. Domas
08. Notes ft. Eglė
09. Dramatic Blues ft. Karolis
10. Beauty Inn ft. Karolis
11. My Way Inn ft. Markas
12. Universe ft. Karolis
[nggallery id=569]
Performansas: 10/10
Garsas: 9/10
Šviesa: 9/10
Trukmė: 7/10 (55 min.)
Kaina: 25 Lt
Bendras: 9/10
don’t believe the hype.
nepavydėk
Palubenkos vokalai iš tikro stebėtinai panašus į Ian Astbury.