Kankiniai – nestandartinis siaubo filmas. Tai – ypatingai žiauriu laikomas prancūzų šokeris, sulaukęs gausybės prieštaringų reakcijų. Vieni šlovino, vertino peržengtas ribas, kiti keikė už pretenzingumą, šlykščius vaizdus ir beprasmybę. Po Serbiško filmo ar kiek švelnesnio Funny Games supratau, kad laiks nuo laiko suvartoti vieną kitą šokerį – sveika, tad šis prieštaringas filmas kaipmat atsirado mano ekrane. Pagarba režisieriui ir scenarijaus autoriui už nekasdieniškai sukonstruotą siužetą, baugią atmosferą ir beviltišką nuotaiką. Taip pat ir už žaidimą su keletu skirtingų siaubo filmų subžanrų bei netikėtus posūkius – gaila, kad negaliu čia jais pasidalinti. Tiesa keiktojo pretenzingumo taip pat netrūksta – negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad filmas gavosi ne toks gilus, kokio tikėjosi jo kūrėjai. O doruolių suniekintas žiaurumas… Jei matėt jau minėtą serbų kūrinį, Kankiniai nepriblokš – nenauja, bet įdomu pastebėti, kaip tokie dalykai sensta. Tačiau kraujas čia vis tiek paveikus, o šaltas cinizmas bei klausimus užduodanti pabaiga filmo prisiminimams greitai išgaruoti neleis.
7/10
via 3eilutes.
užsimaniau kraujinių vėdarų kažkaip.
beprasmybė, sakot? nemanau, nemanau. pats galas atskleidžia prasmę. Kas dar patiko, tai nuolatinė, pabrėšiu, nuolatinė įtampa. Atsisėdau įsikibus į fotelį ir išsižiojus, taip sustingus ir dar 15minučių po filmo sėdėjau. Vienas geriausių mano matytų vadinamųjų siaubukų.
Tai, kad nesakom, jog beprasmybė 🙂