Knock, knock – be veido, be skonio

Pavadinimas: Knock, knock (liet. Tuk tuk)
Žanras: Soft torture porn
Vaidintojai: John Wick, Ana de Armas, Lorenza Izzo, Aaron Burns
Apie ką: Griaunamoji nuostabaus nepakartojamo sekso galia vidutinio amžiaus architekto gyvenime

Eli Roth, geriau žiūrovams žinomas kaip The Bear Jew, be vaidybos taip pat prodiusuoja, rašo ir režisuoja filmus. Naujausia jo juosta apie architektą ir dvi jaunutes kankintojas įtvirtina mane įsitikinime, kad vienintelis rodiklis, kuriuo jis matuoja sėkmę, yra greiti pinigai. Knock knock primena prastai sumaišytą neskanų kokteilį su vienu brangiu alkoholiu, nederančiu prie neprinokusių vaisių ir pigios taurės.

Filmas pasakoja apie architektą Evaną Webberį gyvenantį tobulą gyvenimą. Mylinti žmona, taisyklingai medicinine ar socialine prasme besivystantys vaikai, didelis namas Kalifornijoj ir du Volvo garaže primena mums, kad vidurinioji klasė Amerikoj jau atsigavo po krizės, o sėkmė pasiekiama keletu Maco pėlės paspaudimais. Webberių gyvenimas toks saldus, kad pirmos 5 minutes gręsia žiūrovams diabetu.

Evano šeimai išvykus keletui dienų, jis lieka vienas ir, kaip kiekvienas sėkmingas žmogus, jis dirba naktimis. Kai į duris pasibeldžia dvi jaunos merginos, Bel (de Armas) ir Genesis (Izzo), filmą žiūrintys vyrai greitai gali patikrinti ar su kraujotaka pas juos viskas gerai, ypač tarp pilvo ir kelių. Kaip kiekvienas doras pilietis, Evanas įsileidžia permirkusias ir pagalbos ieškančias merginas. Labai greitai paaiškėja merginų geometrinės preferencijos (trikampiai). Herojiškai savo klyną saugantis Evanas galų gale atsiduoda merginų rankoms ir burnoms, o likusią filmo dalį jis praleidžia besigailėdamas savo sprendimo.

Knock knock silpnas, kaip kokteiliai Salento. Jau kelintas Eli Rotho siaubo/trilerių/exploitation žanro kūrinys intensyvumu primena gimtadienio vakarėlį ofise. Žiūrovas jaučia, kad yra kažkoks planas ir būtini filmo elementai kaip pvz., pirmi grėsmės ženklai, didžioji pauzė, šansas išsigelbėti. Jie visi išpildomi. Tačiau į juos neįdėta ne kiek kūrybingumo ar netikėtumo. Man rodos, scenaristai pasiėmė kažkieno anksčiau surašytą template’ą ir randomiškai įkėlė vardus, lokacijas, gyvūną… Pavyzdys [spoileris]: kai filme atsiranda Luisas – vienintelis žmogus kuris gali išgelbėti Evaną, jis labai greitai pašalinamas iš istorijos. Uždusta nuo astmos ir mirtinai susitrenkia galvą. Astmai skiriama netgi daugiau dėmėsio, nei pačiam Luisui. Ironiškai, Burnso vaidyba turbūt geriausia iš visų, tačiau matome jos tik tiek, kiek reikia užpilt virdulį arbatai. Filmo tempas lygtais ir taisyklingas. Vaidyba silpna, bet netrukdo. Muzikos takelis neįsimintinias, kas šiuo atveju netgi pliusas. Kameros darbas tiesiog yra. Tačiau biudžeto visiškai pritrūko vizualams. Neturiu omeny spec. efektų, jie nereikalingi. Nekalbu apie įspudingas panoramas. Nešneku apie spalvinius filtrus. Kalbu apie beskonį kameros darbą, kuris geriausiu atveju netrukdo kurti įtampos. Knock knock turi tiek pat stiliaus, kiek kartoninė dėžė. Ir tiek pat skonio.

knock-knock-2 — „Girdėjau, jums trūksta perkusisto“

Šiam 1977 metų filmo (Death Game) remake’ui Eli Rothas bandė suteikti naujoviškumo. Pasakojama istorija tarsi lyžteli keletą šiuolaikiškų temų: baimę būti paviešintam, vyriškas fantazijass virstančias košmarais, atotrūkį tarp turtingųjų ir ubagų, bei koks 68dinas yra Uber vairuotojo darbas. Komentaras nei gilus, nei stipriai apgalvotas. Iš jo padaryta puenta vienam bajeriui filmo gale išpildo planą minimum, bet sotumo jausmo žiūrovas nuo jų nepasiekia. Temos neišvystytos. Šiek tiek satyrinis ir provokuojantis filmo tonas greitai nusilpsta blankios vaidybos ir erzinančių scenarijaus skylių fone.

Vaidyba laiko kasyklos lygį pajūrio kurorte. Noriu džiaugtis Keanu Reevesu. Tikrai noriu. Netašytos kulbės vaidybinis metodas ir klišinis blogašiknio vaidmuo veiksmo filmuose nėra minusai, jei filmas susižiūri. Aš vertinu Keanu atsidavimą filmams, kuriuose jis vaidina. Puikiai choreografijai Matrix‘e, John Wick ar Reeveso režisuotame The Man of Tai Chi jis skyrė ilgias ir nuožmias valandas sporto salėje. Knock knock Reevesas neskyrė net naujos šukuosenos. Pagrindinis aktorius yra labiau rekvizitas, nei veikėjas. Ši tiesa tampa akivaizdžiausia žiūrint kankinimo scenas. Jas klasifikuočiau kažkur tarp apgailėtinai juokingų ir tingiai ištemptų, mat nesupratau, ar jos turi atrodyti lyg komedija, ar taip neturėjo gautis. Tarsi Rothas norėtų sukurti erotizuotą Funny Games, bet būtų apsigalvojęs pusiaukelėj ir nutarė sušvelnint. Net neaišku dėl ko, jeigu filmas reitinguojamas „R“. Žiūrint Reeveso pasirodymą, galvoje sukėsi tik viena mintis. Kur gi tas Nicolas Cage, kai jo reikia?.

Pagrindinės veikėjos – Genesis ir Bel, pasirodė… neblogai? Bet bežiūrint filmą jos mane erzino žymiai per dažnai ir per stipriai. Erzino jų kikenimas, nenaturalūs judesiai, perdėta vaidyba ten, kur jos nereikia. Puikiai įsipaišė į anksčiau minėto Reeveso primestą toną, tačiau jų įnašas į pasakojamą istoriją kuklokas. Tikriausiai pasamdyti Emma Stone ar Mila Kunis būtų kiek per brangu.

Filmas spinduliuoja klišėmis. Pakankamai aišku, kad vasaros sezono filmas su Reevesu, reklamuojamas trikampiu ir papais, niekada nepasieks kinematografijos aukštumų. Bet bent jau galėjo sukurti taisyklingą trilerį. Kilo įspudis, kad niekam iš prie filmo dirbusių žmonių jis nerūpėjo pakankamai daug, kad sukurti kažką įsimintino.

Kaip kažkas pasakė – tai geriausias šios vasaros Nicolas Cage’o filmas.

Vaidyba: 4/10
Idėjos: 3/10
Įtampa: 3/10