Klaxons išlaiko antro albumo testą

I’ve got another confession to make.
Mane baisiai užpisa NME dirbtinai išpromintos grupės. Ir visas su tuo susijęs buzz’as ir hype’as.

Negaliu sakyt, man patiko tiek Atlantis To Interzone, tiek Gravity’s Rainbow ir juoba Magick. Nu bet žiauriai nervina tas „naujo“ brukimas… Kur dabar visas tas new rave judėjimas? Ar dar kas nors prisimena tokias grupes kaip Shitdisco, New Young Pony Club, Hadouken! (apie juos neseniai rašiau, kad šūdas) ar net mano mėgstamus Late of the Pier (iš kurių vis dar tikiuosi sulaukti)??

Anuomet man labai patiko internete užtiktas komentaras:

January 2007: I buy Klaxons album and like it. NME raves about it
February 2007: NME writes rave review (pardon the pun) of Klaxons gig
April 2007: Fourth single gets a slightly bored review in NME
May 2007: First dodgy review of a Klaxons gig in NME
July 2007: NME gets bored of whole concept of their label of ‘new rave’ – anything they placed under that banner is therefore out of date
September 2007 onwards: NME never writes another word about Klaxons again
January 2008: I still like album.

Jaučiausi taip, lyg autorius kalbėtų mano žodžiais. Be to, ketvirtas berniukų singlas Golden Skans taip pat pranašavo, kad reikalai tik blogyn, o meidžorinė įrašų kompanija didina spaudimą.

Po pirmo albumo Klaksonai nutilo. Atrodė taip ir numirs visiems laikams, nors retkarčiais primindavo apie savo negausiais koncertais. Bet šiemet liepos vidury išmetė naują singlą Echoes.

Ir ką? Linksim galvom. Geras.
Bet iš pirmos dainos juk nespręsi. Reikia sulaukti albumo.

Surfing The Void pasirodė prieš dvi savaites (2010-08-23).

Dabar jie jau suokia kažką apie psychdelic-progressive-alternative-electronic-pop-rock… Nei žodžio apie new rave. Tačiau nepaisant marketinginių gudrybių ir to, kad Polydor bosai vis dar išsipisinėjo – albumas yra geras. Stiprus septintukas (arba aštuntukas su minusu if you like).

Kvartetui pavyko neskausmingai pereiti nuo to nelemto new rave prie to, ką groja dabar, t.y. kiek švelnesnio, bet nemažiau spalvingo roko. Nors įsiklausius – pakeistos vos kelių rankenėlių padėtys. Senus ferocious laikus čia primena vienintelis titulinis Surfing The Void gabalas. Kitus – nors mamai leisk.

Potencialūs busimieji singlai Venusia ir Twin Flames turi visus pop hitams būdingus kablius.

Bet geriausias dalykas šiame albume tas, kad jo besiklausant nejaučiamas diskomfortas. Atrodytų nieko ypatingo, dainos sklandžiai plaukia viena po kitos be didesnių trikdžių, lyg taip ir turi būti. Tačiau šitas lengvumas nėra taip lengvai pasiekiamas, patikėkit. Todėl verta paploti šitiems Londono piliečiams, kad šitaip šauniai susitvarkė su užduotimi.