Jau seniai man filmas buvo suteikęs tiek džiaugsmo, kiek jo suteikė „Kill list“. Apie ką jis – nepasakosiu. Taip bus tik įdomiau. Tačiau kodėl jis vertas dėmesio, pasakysiu. Pirma, dėl pasakojimo. Užuot pakišę mums aiškią ir nuoseklią istoriją, ją filmo kūrėjai klijuoja iš daugybės trumpų epizodų, kai ką nutylėdami, kai ko parodydami per daug. Taip ir dėlioji dėlionę, jungi mažas detales ir gauni didelius paveikslus. Antra, dėl pačios istorijos. Ji įtempta, paslaptinga ir nenuspėjama. Stebėdamas pagrindinio veikėjo Džėjaus šeimos santykių krizę, tikrai nenuspėsi, kas vyks po pusvalandžio. Trečia – dėl erdvės interpretacijoms ir viso šurmulio, kurį sukelia erzinanti pabaiga. Filmas baigias taip neaiškiai, kaip tik gali, ir tik vėliau, permąstydamas ką matei, jungdamas mažučius simbolius ir pokalbių nuotrupas, pradedi suvokti, kokį velnią tu čia žiūrėjai. Kaip tik tada ir supranti visą filmo genialumą. Ir jei minutę po filmo pabaigos, mąsčiau apie penketą-šešetą už perdėtą pretenzingumą, dabar kalu devynetą už apgalvotą žaidimą smulkmenomis, fantastišką tam tikrų kadrų sąryšį ir labai sudėtingą, bet vis tik išaiškinamą istoriją.
P.S.: Garso ir vaizdo sąveika – visiška pasaka.
9/10
via 3eilutes.lt.
