Yra knygų, kurių vertę supranti tik praėjus kuriam laikui. Perskaitei, pasirodė nieko ypatingo, o po kelių mėnesių, žiūrėk, ji jau atrodo viena iš geresnių. Taip man yra su šia knyga. Tik jos vertė auga ne mėnesiais, o dienom. Iš pradžių goodreadsuose skyriau tris žvaigždutes, o dabar jau noriu ištaisyti į penkias. Kas bus toliau? Gal reikės įtraukti į favoritų sąrašą?
Daug kam Dienos likučius skaityti gali būti sunku. Manau, čia viena iš tų knygų, kurioms labai svarbu atitaikyti tinkamą momentą. Reikia turėti daug laiko ir būti tuo metu linkusiam į apmąstymus. Kitaip ims miegas, nes knygoje mažiau veiksmo negu sraigių lenktynėse. Ypač lėta pradžia, bet ji reikalinga, nes reikia nupiešti veikėjo portretą, paaiškinti jo elgesio motyvus. Šiaip knyga – nepilni 200 psl., tad neužtruksi net ir neskubėdamas.
Romane pasakojama apie didelių angliškų rūmų vyresnįjį liokajų poną Stivensą. Veiksmas vyksta šešias dienas. Veikėjas išvyksta į kelionę ir bekeliaudamas apmąsto savo patirtį pas vieną reikšmingą lordą, kur jis tarnavo kartu su panele Kenton. Pamažu atsiskleidžia nevykę veikėjo santykiai su kolege. Pasakojama pirmu asmeniu. Pasakotojas nepatikimas. Čia vienas iš tų atvejų, kada skaitytojas supranta daugiau už pagrindinį veikėją. Daug ką pono Stivenso ekstremalus socialinis bukumas siutins. Kitus ims liūdesys. Išvis, knyga baisiai depresyvi. Tragiškas veikėjas, veltui iššvaistytas gyvenimas, praleistos galimybės, meilė, kuri galėjo būti, bet nebuvo. Įtariu, kad jei skaitai šią knygą penkiasdešimties ar daugiau metų, tau iš beviltiškumo gali kilti noras net nusižudyti. Bet skaityti verta (net ir įvertinus savižudybės riziką). Siūlau visiems, kas pasiilgo rimtesnės literatūros ir niekur šiuo metu neskuba.
1993 metų ekranizacijos anonsas:
Perskaičiau, labai įstrigo, prisimenu net po kelerių metų. Man ji nebuvo depresyvi. Šią knygą lyginu su tikrai gero vyno taure.