Kas esu aš?

Paprastai įsivaizduoju, kad viską žinau. Kad esu protingas. Išskiriu save iš bandos pagal šį požymį. Tačiau gyvenimas, kaip žinia laužo tuos ragus, kurie labiausiai dygsta. Turiu pripažinti, kad šiandienos tema ir man sunkiai įkandama. Nusprendžiau su Jumis pasidalinti savo žiniomis apie Advaitą. Tiek, kiek tai leidžia mano kuklus šios dvasinės praktikos suvokimas. Esu tik žalias naujokas tame, apie ką rašau, tad iš anksto prašau atleisti labiau pažengusių praktikuotojų už galimus apibūdinimų netikslumus ar klaidas sąlygotas subjektyvaus patyrimo.

Internete galima rasti daug visokių dvasinių kelių, pradedant plačiai baneriais bereklamuojama Scientologija ir baigiant kitomis „Naujosiomis bažnyčiomis“ grindžiamomis 2012 metų pasaulio pabaigos laukimo nerimu tiems, kas tuo tiki ir pan. Dažnai šios kryptys skamba patraukliai, kol nepradedi gilintis ir matyti, kas slypi giliau po deklaruojamomis verybėmis ir apeigomis. Natūraliai kyla noras prisikasti iki šaltinio, kuris yra tikras ir neabejotinas.

Esu individualistas, tai grupinės paieškos keliai man pasirodė per daug globojantys ir sakantys „atiduok mums save, o mes priimsime atsakomybę už tave patį ir tau nereikės dėl nieko parintis“, ar panašiai. Tad dvasinės ramybės paieškos žmogų, kurio motto „Assume nothing. Question everything“, atvedė prie kelio, kurį žmogus eina vienas.

Su Advaita susipažinau prieš kelis metus, kai vienos pankuojančios įmonės bibliotekėlėje atradau Sri Ramana Maharshi (kurio nuotrauka ir yra šio posto viršuje) ploną knygelę „Maharshi’s Gospel“ bei to paties autoriaus „Upadesa Saram“ anglų kalba. Tuo metu turėjau daug laiko ir įdėjau pastangų, perskaityti vieną iš šių knygučių. Turiu pasakyti, kad tai buvo vienas sunkiausių skaitymų, po 2-3 puslapius per kartą, nes protas daugiau suvirškinti nepajėgdavo. Taip tiksliai į taikinį ir be jokios vietos abejonei, kalba šis žmogus.

Trumpas Advaitos apibrėžimas – „Ne du“.

Advaita – tai jnana jogos (proto joga) kelias, kuomet laisvė pasiekiama nuolat kvescionuojant tuos dalykus, kurie mums atrodo natūralūs, nes mus taipo mokė mokykloje, tai žinojo mūsų tėvai, mūsų seneliai, ir taip esame išmokyti mes. Kad: „aš darau“, „aš galvoju“, „aš visą kitą“.

Šio nedualumo mokytojai teigia, kad viskas yra viena ir bet kuri proto ar materijos apraiška, tėra „to pačio vandenyno bangos“. Atrodo lengva teoriškai, bet man gimusiam ir augančiam, ir jaučiančiam savo atskirtumą nuo kitų, unikalumą, turinčiam atskirą kūną, atskirą protą ir išmokytam, kad yra atskira siela, jau labai sunku sąmoningai suvokti šią nuojauta atrodančią teisingą esmę.

Prieš savaitę į Lietuvą visai netikėtai atvyko vienas Advaitos mokytojų iš Amerikos – Ram Tzu. Jis yra vieno mokytojo atvykusio į štatus iš Indijos – Ramesh Balsekar – mokinys. Buvo smalsu ir kartu įdomu, kaip gali vykti gyvas satsangas (pokalbis) su tokiu žmogumi, nes paprastai visos Advaitos knygos, kurias skaičiau ir iš kurių sėmiausi klausimų, parašytos būten dialogo principu, t.y. žmogus klausia, mokytojas atsako. Turiu pasakyti, kad susitikimas buvo naudingas, daug naudingesnis, nei perskaitytų 50 dialogo puslapių ar besaikis informacijos ieškojimas internete. Vien tik buvimas šalia tokio žmogaus, jau yra gerai.

Pagrindinė mintis, kurią išsakė Ram Tzu, buvo tai, kad mes turime „false sense of authorship“, kad jaučiame, esantys autoriai to, ką darome. Kol yra tas jausmas, kad esame „darytojas“, tol kenčiame.

Man asmeniškai ši paskaita buvo labai geras būdas pakvescionuoti, ar tikrai aš esu autorius tų idėjų, kurios gimsta mano galvoje, ar mano straipsniai yra mano autorystė? Ir tiesą pasakius, nuoširdžiai paklausęs: „ar aš tikrai esu autorius?“, randu atsakymą – „The meshup is all that is“. Ką esu parašęs ar išmąstęs, viskas remiasi kitų žmonių istorijomis, žiniomis, veiksmais, informacija, perimta iš jų. Jei aplinka būtų nulis, jaučiu, kad iš nulio man pagimdyti vienetą būtų be galo sunku. Taigi, jei autorius ne aš, tai kas tada autorius?

Sri Ramana Maharsi knygoje „Kaip būti savimi – tyra laime. Pokalbiai su Sri Ramana Maharshi“ (rusų. k.) vienam atėjusiam pasikalbėti žmogui į užduotą klausimą: „Ką daryti, kad pasiekčiau nušvitimą“ atsako, – „Nieko nereikia daryti, būk, sėdėk, tylėk, tu jau esi nušvitęs. Tik tavo protas nerimastingai kelia bangas iš savęs pačio ir į jas kabinasi“. WTF?

Pirmas klausimas, kurį gali sau užduoti šiame kelyje, yra – „Kas esu aš“? Antras klausimas prie kurio verta padirbti – „Kas galvoja?“ arba „Kas yra galvotojas?“. Atsakymai, daugiau nei stebina. Tuom man ir patinka ši nedualumo mokykla, nes ji nepateikia atsakymų, nesako tau, ką daryti, tačiau teigia: „va klausimai, surask atsakymus į juos pats“.

Apie Advaitą teko girdėti tokį palyginimą: „Jei kiti keliai yra kaip sraigės kelias per mišką lipant į vieną medį, po to žemyn, lipant į kito medžio viršūnę, po to vėl leidžiantis žemyn, tai Advaita yra toks pat kelias, tik einant medžių viršūnėmis.“ Vienas smagesnių dalykų šiame mokyme yra humoras. Advaitos skleidėjai moka iš savęs pasijuokti ir nesusireikšminti. Po susitikimo su Ram Tzu Vilniuje kurį laiką atrodė, kad viskas ką šis žmogus pasakė – tai „Don’t worry – be happy“.

Viskas ką randu, dažniausiai būna rusų arba anglų kalba. Štai šiuo metu „Homo sapiens“ knygynas turi Ramesh Balsekar knygą „Advaita – nedualumo mokymas“ rusų kalba. Lietuvių kalba knygų apie Advaitą dar nėra. Teko girdėti, kad šiuo metu www.advaita.lt tinklapio autoriai verčia ir planuoja išleisti vieną Sri Ramana Maharshi knygų lietuviškai. Sekite naujienas.

Pabaigai dokumentinis filmas apie Sri Ramana Maharshi skleisto Advaitos mokymo esmę.

„Ramana Maharshi – Abide as the Self“ yra gabalais Yutubej.