Kaip suprast Fleet Foxes?

Nebegaliu. Daugiau nebegaliu tylėti.
Pradžioj šiek tiek abejojau. Gal net gėdijausi. Galvojau „o ką pagalvos kiti?“, „matei? Bongui nepatinka Fleet Foxes“… Bet dabar jau esu tikras.

Kai prieš 3 metus vasaros pradžioje pasirodė debiutinis self-titled amerikiečių albumas – pasiklausiau jo, kaip ir visi aplinkui mėgstantys muziką. Negalėjau suprasti, iš kur tas perdėtas buzz’as? Man albumas pasirodė tiesiog… neįdomus. Vėliau bandžiau dar keliskart, įvairiu paros metu, prie įvairių nuotaikų – rezultatas būdavo tas pats. Pasakysiu dar blogiau – albumas nuobodus. Ne. Jis, bliat, erzinantis!

Dar didesnė buvo mano nuostaba, kai gerbiamas Pitchfork metų pabaigoje paskelbė, kad šitie @&^%$* su savo „darbu“ yra pirmoje topo vietoje. Sukandęs dantis vėl kantriai bandžiau albume įžvelgti kažką. Ką nors…
Ir, žinokit, nifiga.

Dabar pusė pasaulio laukia (o kita pusė jau spėjo nupizdinti) gegužės 3-čią pasirodysiančio Helplessness Blues. Paulius jau rodė, kokią pirmą kregždę pavyko išbezdėti „lapėms“.

Tai va. Prieš kelias savaites Bomboje pamačiau tą prakeiktą albumą už visai neblogą kainą (jis ne jewel case (taip vadinasi plastikinė dėžutė) ir dvigubas (su papildomu Sun Giant EP)). Na, galvoju, tiek to. Plius artėjantis antras albumas… Gal per tuos 3 metus pasikeitė mano jausmai jų atžvilgiu?

Pasirodo, ne. Besiklausydamas Fleet Foxes vis vien jaučiuosi nepatogiai. Jų muzika tokia… snargliuota. Gležna, trapi, be šešėlio agresijos. Muzika silpniems žmonėms. Klausausi ir prieš akis matau perkarusius studentus, šalikinius…

Ir klipai jų tokie pat žmogeliukiški.

Negaliu klausyt. Kaip koks Devendra Banhart, bliat. Arba Džonas Lenonas (kai jau tapo barzdotas). Fakin pacifistai.

Aišku, viršelis zajabys, reik pripažint. Jaučiu, kad vinilas dar gražiau atrodytų. Bet muzika…

Todėl ir galvoju, kas su manim blogai? Kodėl esu toks stuobrys?
Vat suprantu Franz Ferdinand, Bloc Party, Foals. Chujačina linksmai ir energingai (paskutiniai du gal labiau tik pirmuose albumuose). O System of a Down ar kokie Rammstein tai išvis spjaudosi redbulio skardinėmis be jokių sentimentų (bet šitie nesiskaito, nes jie ne indiušnikai).

Bet gi galiu klausytis šyzovų Deerhunter ar No Age klajonių… Mėgstu ir Beirut, ir Bon Iver (kuris praktiškai iš to paties maišo). Jau nekalbant apie visuomet kreivą, melancholišką ir jausmingą Thomą Yorką ir radijogalvių komandą…

To jų naujo „bejėgiško bliuzo“ (beje, reik pagirt, kad bent pavadinimą taiklų išrinko) pasiklausiau jau kokius 15 kartų. Dar blogesnis už pirmą.

Mieli skaitytojai, gal jūs galite nustatyti diagnozę? Iš kur ta nemeilė hipiams (atrodo, nei nacis, nei ką)?