Kaip Roll The Dice analogus vynioja

Švedų duetas Roll The Dice nėra naujokai muzikos padangėje. Jei Peder Mannerfelt yra žinomas kaip The Subliminal Kid ir tuo pačiu Fever Ray komandos narys, tai Malcolm Pardon kūrė muziką televizijai ir filmams, bei praeito amžiaus pabaigoje buvo ska-pop grupės Girlsman nariu.

Pernai Roll The Dice išleido debiutinį self-titled albumą, kuris buvo labai gerai priimtas tiek kritikų, tiek publikos. Prieš 3 savaitės šio įdomaus minimal/ambient/downtempo koliažo siūlėme pasiklausyti Suru.lt facebook paskyroje. Bet jei jums nepavyko, tai galite ištaisyti klaidą tuojau pat (bus geras intro apžvalgai):

Vyrukai pasižymi meile analoginiams sintezatoriams. Anokia tai naujiena nūdienos muzikos industrijoje (kur jau seniai pastebimi panašūs trendai), bet šiems dviems gaunasi kažkaip ypatingai. Dažnai sunkiai nuspėjamą rezultatą (nusiuntus analoginei mašinai signalą) vyrukai puikiai sugeba sukontroliuoti ir užfiksuoti studijoje.

Ne ką prasčiau jiems sekasi gyvų pasirodymų metu. Tuomet duetas iš skirtingų kūrinio modelių konstruoja kažką naujo išplėsdami ir papildydami kompozicijas, užuot bandę atkartoti studijinį įrašą. Tokią saviveiklą Peder Mannerfelt apibūdina kaip valdoma improvizacija. Tą neseniai įrodė ir Roskilės festivalyje. Smalsiausi gali pasiklausyti jų koncertinio įrašo Live In Gotheborg, kuris šiemet pavasarį pasirodė legendiniame Leaf  leible 12’’ vinilo pavidalu.

Naujas (rugsėjo 12 dieną pasirodysiantys) albumas In Dust buvo įrašytas 2010/2011 žiemą. Jis yra kitoks nei buvo debiutinis. Piktesnis, tamsesnis, labiau industrinis ir kinematografinis. Kaip tik toks, kokius mėgstu.

Vyrukai teigia, kad įrašinėjo darbą, kaip vieną visumą. Ir tai jaučiasi. Albumas tolygus, vientisas ir išdirbtas. Tebūnie palyginimai su garso takeliais dar nesusuktiems filmams – neoriginalūs, bet būtent taip ir yra. Bet labai norint, kaip pavyzdį, būtų galima įvardyti 1982-ų metų Carpenterio šedevrą The Thing. In Dust puikiai tiktų filmui įgarsinti ir nuotaikai perteikti. Gal būt dėl to šis albumas man taip pat primena prancūzų Zombie Zombie darbą A Land For Renegates [2008].

Krautrock įtaka čia nepaneigiama. Ir, taip, techniškai albumas pranoksta protėvių iš anų laikų (Tangerine Dream, Neu!, Klaus Schulze, Can, Kraftwerk ar Jean Michel Jarre) darbus, lygiai kaip, sakykim, kokių nors nūdienos sweet synthpop’rių Minerve (arba ir tų pačių Happyendless) albumai techniškai pranoksta Depeche Mode 1981 metų debiutą Speak & Spell. Bet. Ten buvo klasika. Ir Roll The Dice pavyko (savo srityje) prie jos priartėti.