Kaip Naktinės Personos sugrįžo

Po 12 metų tylos Naktinės Personos sugalvojo (laikinai?) atnaujinti koncertinę veiklą. Tam pasirinko vasario 14 dieną. Simboliška?

Koncerto pradžia buvo žadėta 19.00. Pradėjo 19.45. Man tai kas – aš pripratęs. Bet arenoj buvo tokių, kurie „gal jau varom namo?“.

Publika – labai margaspalvė: nuo ūkvedžių iki „žmonių“ (mačiau ir Gintarę Gurevičiūtę, ir Raigardą Tautkų…). Vieni – casual, kiti – išsičiustę kaip į Vienos balių.

NP duetas, pasirodęs scenoje su 5 kviestiniais muzikantais, pradėjo nuo… mano mėgstamiausio Paskendusio miesto. Taigi, šioj vietoj koncertas man ir pasibaigė. Nebeliko ko laukti. Todėl galėjau ramiai vertinti.

Toliau siūlau įsijungti foną:

Taigi, gražus, blizgantis ir įvairiom spalvom šviečiantis ekranas. Diiidelis, platus. Surinkti kviestiniai muzikantai – profai. Gitara pjaustė Romas Rainys (dar vasarą mačiau jį Selo komandoj), basufkę maigė Domas Alkesa (etatinis Leono Somovo bosas), plikas/akiniuotas būgnininkas (taip pat dažnai matytas) bei klavišininkas su dviem pūtikais (saksas, trimitas, fleita…). Aras su Alanu – pasportavę. Atrodo – viskas turėtų būti gražu. Kai pagalvoji – ko gero, taip ir buvo.

Garsas prie pat scenos (garde) buvo kiek sausokas. Ties salės viduriu mėsos buvo daugiau (suprantama, juk garsistai tenais, o ir kolonėlės per aukštai kabo).

Labiausiai įstrigo Alano pozityvumas. Išėjo – lyg nebuvo dingęs. Šypsosi visiems – lyg jo labai lauktų. Drąsu, odnako. Tik vėliau save prigavau, jog visi tie 2-3 tūkstančiai, susirinkę Siemens arenoje, dėl to čia ir atėjo. Kita vertus – juk taip ir reikia. Jei jau eini – tai tik tvirtai. Už tai jam pagarba. Aktorius, profas, neatimsi.

Ir jei Aras tik kukliai norėjo pabūti Martin Gore, tai Alanas – be jokių skrupulų norėjo būti Dave Gahan. Ir žinot, gal net visai panašiai jam gaunasi. Mat kliuvo tik iš po kostiuminių kelinių pastoviai pasirodantys Calvin Klein (ar kokie ten?) trauzai. Bet negali pykti. Gal Alanas nematė šito paveiksliuko. Ir šiaip, tikriausiai sunku jam turėtų būti – būti Alanu tarp Kazių ir Petrų. Užtat mergoms patiko. Sakė gaila, kad nenusivilko švarko.

Repertuaras – gan nuspėjamas: po 3-4 keturias dainas iš kiekvieno albumo ir 7 iš Pažvelk Kitaip. Akivaizdus ženklas M.P.3 agentūrai, kad reikėtų perleisti ir šį albumą (koncerto metu buvo prekiaujama šios leidyklos perleistu Tiems, Kurie Mūsų Negirdi digipaku). Reik tikėtis Vaidui Stackevičiui pavyks susitarti su Bomba. Nieko negrojo tik iš pirmų dviejų kasesčių.

Atlikimas – kitas reikalas. Profesionalu ir tvarkinga, bet naujos aranžuotės dažniau nepasiteisindavo nei pagerindavo senus kūrinius. Ypatingai užkliuvo be reikalo modernizuota Tik vienas žodis versija. Pagreitinta daina prarado švelnumą ir trapumą.

Tarp dainų Alanas pateisindavo Alano (bet ne Deivo) reputaciją. Kalbėjo apie aštuonerių metų berniuką ir jo svajones… Ir kad dabar – viskas paviršutiniška (šitoj vietoj iškart paprašiau Jono, kad ateity bestelėtų man alkūne, jei kada taip pradėčiau kalbėt). Dar pasakojo, kad pirmas grupės pavadinimas buvo Žalias Ledas. Ir pats juokėsi. Tipo, Naktinės Personos geriau… Pff. Esu įsitikinęs, kad mes su Jonu kur kas labiau naktinės personos nei Aras su Alanu (kurie po koncerto patraukė į Mojito Naktys). Nes Techno Valentino jų širdelės neatlaikytų.

Džiugu, kad sugrįžimas buvo solidžios trukmės. Atgrojęs 2 valandas po pauzės jie sugrįžo dar pusvalandžiui. Gaila, kad pabaigai paliko gabalus iš Diena Naktis albumo, kurio net nebuvau klausęs.
Dar gaila, kad labai gražiai šokęs bičiukas ir labai atkakliai prašęs Alano parašo (ant įsigyto CD) jo taip ir negavo.

Grojaraštis:
01. Paskendęs miestas
02. Tiems, kurie mūsų negirdi
03. Išsvajotas rytas
04. Apie žvaigžde
05. Ateis diena
06. Tik vienas žodis
07. Ten, kur baigiasi
08. Pažvelk atgal
09. Paklausyk
10. Tikėk savimi
11. Tegul dar neišaušta
12. Šiandien lyja
13. Tau
14. Labai norėčiau
15. Aš jaučiuosi taip keistai
16. Sukasi ratu
17. Kelyje
18. Kaltas ruduo
19. Ša la la
— (Ten aukštai)
20. Kai jausmai užvaldo širdį
21. Eime kartu
22. Ir nesakysiu
23. Debesų laivai