Rugsėjo 15 dieną į Max Raabe koncertą ėjau, panašiai kaip ir į Iron Maiden, pažvengt. Savo paties nuostabai po koncerto išėjau su kitokia nuomone ir įspūdžiais.
Skubu aiškinti. Smalsu nueiti į koncertą grupės, kuri atlieka žinomų pop dainų koverius trečiojo dešimtmečio Vokietijos kabareto stiliumi. Smalsu pamatyti tai gyvai ir įsitikinti, kiek laiko jie sugebės išlaikyti dėmesį. Nes juk, pripažinkim, po trijų tokio žanro kūrinių situacija tampa net ne nuobodi, o apgailėtina. Panašiai, kaip vaikas suaugusiųjų kompanijoje trečią kartą pasakotų tą patį juoką.
Na ir šiaip negalėjau atsispirti, kuomet Maxas mane taip kvietė:
Vilniaus kongresų rūmų scena pasitiko stilizuotu trečiojo ir ketvirtojo praeito amžiaus dešimtmečio apipavidalinimu. Maxas su orkestru pasirodė šiek tiek po 20 valandos.
Smagu buvo nuo pat pradžių. Nes Maxas dainavo išskirtinai tik vokiškai. O mes jau daug kartų esam aptarę faktą, kad vokiečių kalba nėra pati dainingiausias. Užtenka paklausyti Marlene Dietrich, kad tai suvoktum. Na, nebent dainuotų links zwei, drei, vier maršus, kaip Rammstein. Bet juk Max Raabe yra visai kitokios tematikos propaguotojas. Tad šypsena nedingo nuo mano veido ilgą laiką.
Man patiko įsivaizduoti, kad salėje susirinko pagrinde savivaldybių ir ministerijų darbuotojai (nors neatmetu galimybės, kad taip ir buvo iš tikrųjų), kurie manieringai linksėdavo pritardami Palast Orchester ritmams. Patiko įsivaizduoti Al Capone laikų Čikagą. Nors dar daugiau linksmumo man suteikdavo įsivaizdavimas, kaip Hitleris, Geringas ir kompanija linksmindavosi skambant tokiai muzikai Miunchene ar Berlyne.
Įsivaizduojat? Ze džermans, pačiame Vilniaus centre… Ir liaudis ploja!
Net šmėstelėjo mintis „kiek publikos tarpe yra žydų?“. Suprantama, kad Max Raabe – ne Richardas Wagneris… Bet vis vien smalsu.
Palaipsniui ir nepastebimai koncertas iš juokingo (blogąja prasme) tapo smagiu ir pozityviu (teigiamąja prasme). Visi 12 Palast orkestro muzikantai – tikri profai. Dauguma, kaip ir pridera tikriems profams, mokėjo groti daugiau nei vienu instrumentu ir koncerto metu kaitaliojo saksofonus su fleitomis ir klarnetais, gitarą su bandža, tūbą su kontrabosu, būgnininkas paskambindavo ir metalofonu. Maža to, pasirodymo metu be grojimo buvo įterpiami ir choreografiniai elementai, kurie neapsiribodavo tik atsistojimais tam tikro instrumento solo metu.
Pats Maxas manieringai pristatydavo kiekvieną dainą prieš ją pradedant atlikti. Tai darydavo griežtai vadovaudamasis formule: sukūrimo metai, muzikos ir žodžių autoriai, dainos pavadinimas. Kai kurias dainas palydėdavo platesniais pasakojimais, pvz. ši daina yra apie tokius žmones, kuriuos sutikę pagalvojame: „Kur jūs iki tol buvot?“. Pauzė. „Ir kodėl ten nepasilikot?“. Salė sprogsta juoku.
Ir, ko gero, vienas svarbiausių koncerto gerėjimo faktorių buvo tas, kad nebuvo atliktas nei vienas koveris. Max Raabe & Palast Orchester muzikuoja jau 30 metų. Tad jų repertuare pilna ir be to įdomių tarpukario kūrinių. Pop koveriai tebuvo trumpas jų kūrybos populiarinimo etapas, siekiant pritraukti platesnę auditoriją.
Po antrakto Maxas ir orkestras laikėsi tos pačios formulės tik dar labiau paaštrino juokelius. Vienu momentu pamaniau, kad pasirodymas emocinio užtaiso ir humoro kiekiu yra visai panašus į The Tiger Lillies, ypač daina apie tris paršiukus.
Be dainavimo Matthias Otto (toks tikras Max Raabe vardas) įrodė, kad ne ką mažiau puikia moka ir pašvilpaut.
Po stovinčių ovacijų tryliktukas grįžo bisui ir atliko Oops…I did it again bei Sex Bomb.
Ir beje, ar žinojote, kad Max Raabe grojo Marilyn Manson ir Ditos von Teese vestuvėse? Och, šelmiai…
Foto: Anita Picture
