Alcest_-_Shelter

Pastaruoju metu pastebima nauja tendencija: (kaip kažkas jau anksčiau pranašavo) populiaria tampa anksčiau nišine buvusi muzika. Labai džiaugiuosi, kad šis trendas neaplenkė gitarinės muzikos, o konkrečiai post-rock, shoegaze ar net black metal subžanrų.

Tai neįvyko staiga. Situacija link to krypo palaipsniui, tačiau esminis lūžis, mano nuomone, įvyko pernai, kuomet praktiškai visi didžiųjų/esminių leidinių kritikai susižavėjo Deafheaven albumu Sunbather. Vadovaujantis Metacritic duomenimis šis albumas ne tik tapo geriausia 2013 metų plokštele (aplenkęs Daft Punk, Boards of Canada, Kanye West…), bet ir geriausia per paskutinius 5 metus. O juk Deafheaven kojos dygsta iš black metal, nors albume šio stiliaus palikimas atsispindi gal tik vokale, o muzikinę dalį, ko gero, turėtume priskirti shoegaze/screamo žanrams.
Atkreipkite dėmesį, kad 2013 metų suvestinėje 4 vietoje yra (po 22 metų sugrįžusių) shoegazer’ių My Bloody Valentine albumas m b v.

Praeitą penktadienį (sausio 17 dieną) pasirodė naujas prancūzų Alcest albumas Shelter. Kritikai ir jį liaupsina. Kadaise Neige ir Winterhalter duetas taip pat grojo black metal. Deja (o gal ir ne deja) – naujame albume jo neliko nei pėdsakų. Naujas dueto skambesys labiau primena tautiečius M83, nei norvegą Burzum. Rašau „deja“, nes Alcest optimistinis liūdesys ir svajokliška melancholija man labiau patiko Écailles De Lune [2010] laikais. „Ne deja“ – nes gerbiu grupės apsisprendimą keistis, evoliucionuoti ir judėti kitokia kryptimi (nepaisant fakto, patinka ji man ar ne). Užtat hipsteriams patinka, jie linksi galvom bei sako „įrašinėjo Islandijoje“, padėjo Birgir Jón Birgisson (iš Sigur Rós komandos)“, „dream-pop“ ir kitokius burtažodžius.

Tik kur jūs, bliat, buvot, kai… net nežinau… Varg Vikernes pjovė Euronymousą?!

 
Kitas dalykas, dėl kurio labai džiaugiuosi, yra tas, kad Lietuvoje pakankamai dažnai vyksta aktualių (arba kartais net soon to be aktualių) post-rock grupių koncertai.

Pateiksiu pavyzdžius (nes labai noriu pasigirti, kokius vinilus pasisekė nukauti koncertų metu).

2011 10 30 klube Propaganda koncertavo Nadja.

Nadja_Troum_-_Dominium_Visurgis

 

2012 04 11 ten pat grojo Russian Circles (tąkart jų pristatomas albumas Empros galutinėje Metacritic metų įskaitoje finišo liniją kirto devintas).

Russian_Circles_-_Empros

 

2012 11 14 menų fabrike Loftas rusiškų balalaikų stiliumi gitaras brūžino japonai Mono.

Mono_-_For_My_Parents
2012 11 29 dar po poros savaičių ten pat pasirodė amerikiečiai God Is an Astronaut.

God_Is_An_Astronaut_-_Age_of_The_Fifth_Sun

 

Dar buvo Thisquietarmy, The Samuel Jackson Five, Agalloch… Beveik už visus šiuos renginius reikėtų dėkoti Charivari.lt chebrai.

Jokio kito žanro šitokio ryškumo/aktualumo atlikėjai (kol kas) nekoncertuoja Lietuvoje. Išskyrus, aišku, dark ambient/industrial sceną, kur būtų sunkiau išvardinti dar Lietuvoje negrojusius grandus, nei grojusius. Elektronikai šioje srityje galėtų pasigirti nebent Nicolas Jaar arba (iš bėdos) Caribou koncertais.

Beje, 2012-ais Russian Circles šildė ne kas kitas, o Deafheaven. Tie patys, kurių Sunbather pernai sukėlė tokį susidomėjimą. O tai, mano galva, įvykis prilygstantis tokiems, kaip 1992 metų Sepultura koncertas Vilniaus sporto rūmuose, arba Nirvana, apšildanti BIX festivalyje Vokietijoje.

Panašiai pavyko „atspėti“ ir Alcest (kurių Europinis turas startavo penktadienį Vienoje) koncerto organizatoriams ALT events. Tebūnie jie Lietuvoje gros ne pirmą kartą, tačiau dabar jai domisi visas pasaulis. Todėl penktadienį (sausio 24 dieną) būtinai eisiu jų pasiklausyti į New York klubą. Jei pavyks – po koncerto girsiuos nuosavo vinilo nuotrauka.

Afiša Bangos Koncertai Šviežia

7 Replies to “Kaip (ir kodėl?) hipsteriai atrado post-rock (trendas pasaulyje ir Lietuvoje)”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *