David Lynch visada su muzika išlaikė savitą ir subtilų santykį. Šio vyruko skoniu ir išrankumu niekada netekdavo abejoti. Ne tik dėl Angelo Badalamenti ar Julee Cruise, bet ir dėl paties eksperimentų. Šįkart režisierius vėl priartėja prie muzikanto amplua. Rezultatas – kažkas tarp Unkle, Amon Tobin baladžių ir, be abejo, Lynchiškos nuotaikos. Kone tamsus ir kiek kraupus bei efektingas trip hopas. Vokalas vertas atskiro paminėjimo, nes skardus moteriškas balsas suteikia kūriniui papildomos dramos ir dinamikos. Ne, čia ne atsipalaidavimas, o greičiau įtampa ar paslaptis. Klipas šitą efektą sustiprina dar labiau. Kaip bebūtų keistą, pastarajį darė ne pats maestro, o video menininkai Laila Sonsino ir Rino Stefano Tagliafierro.
Žvėriškas grožis.