Ką tu myli?

Kai trankiai Sūru debiutavusi Nikita tėkštelėjo rašinėlį apie moterų seksualinį išsilaisvinimą ir gyvenimą be tabu, ilgai pati su savimi diskutavau apie vertybes.

Nepagalvokite, kad kolegė mane sutrikdė ir privertė nurausti – atseit aš į trečią dešimtį įžengusi skaisti drovuolė, vis dar laistanti rūtų krūmą po langais ir šiukštu garsiau nepliurpianti apie lubrikantų skonius ir kvapus. Nors tuose stalčiuose vonioje jų devynios galybės.

Ne ne.

Greičiau priešingai – draugiškai pasidalinčiau potyriais, kurie užplūsta vyno sklidinoje vonioje, kai bandai prisisioti savo vyrui į burną.

Tik gal ne šiandien. Mes juk apie vertybes. Aha, vertybes mylint.

Gal jūs man pasakysit, kas mums atsitiko? Mums, moterims, turiu galvoj. Išsilaisvindamos tapom plieniniais kyborgais, japoniškais transformeriais. Be atsakomybės, ištikimybės, atsidavimo, nesuvaidintos aistros, katiniško meilumo, tikrumo, atvirumo.

Vaidinam teatrą, vyrai tai supranta, užstringam aklinam rate, vėliau raudam, galiausiai apsišarvuojam, grįžtam į sceną ir vėl garsiai postringaujam apie tai, kokios ypatingos esam.

Sakysit, kad kitaip tiesiog nebūna?

O.K.

[išmečiau savo ginklus ir drabužius]

O gal paprastumo, eh?

Štai tokią reakciją manyje sukėlė žiauriai mielas menininkės Mairos Kalman rankomis suraitytas dienoraštis, kuriame ji kuo nuoširdžiausiai piešia savo simpatiją Abraomui Linkolnui.

Raito ir nė žodelio nemeluoja – na ir kas, kad tai tik meninis projektas. Gi tai viena nuoširdžiausių jausmų išraiškų.

O ką, jei mes, moterys, pradėtume tokius abrozdėlius keverzoti savo brangiausiems?!

Daugiau nič nieko nebesakysiu – pažiūrėkit štai čia ir paskiau pasakykit, ką pagalvojot jūs.

Beje, norėčiau tokią meilę nupiešti Obamai. Velniškai seksualus vyrutis.