Ką siūlo Rob Zombie?

Ne tai, kad mėgčiau senienas. Ko gero atvirkščiai, esu alergiškas dinozaurams tokiems kaip Dyp Piorpl, Krydensai, Cepelinai ar Blek Sabbač. Bet!

Nepaisant to, kad Robkė (wikipedia sako, kad Zombio tikras vardas Robert Bartleh Cummings) pučia į tą pačią dziundzią kaip ir anie, jis vis dėl to turi kažką tokio, dėl ko norisi jo pasiklausyt.

Bandau aiškintis ką.

Viena tikrai aišku iš karto – nuo Matricos laikų Rob Zombie nifiga nepatobulėjo. Greičiau priešingai. Tačiau net šis faktas neatstumia taip greitai, kaip tie dėdės pensininkai su Motorhead maikonais 25 metus brūžinantys tuos pačius soliakus.

Jo, Robas su savo išvaizda taip pat netoli kirtęs nuo anų, bet vis tik prisilaiko tik jam būdingo stiliuko: „purvinas skudurinukas“ arba „laukus patrešęs granžeris“. Plius galima pripaišyti tęstinumą – tokį pat „wild-west freaks“ stilių propaguoja ir Robo filmai (nepaslaptins, kad Zombie savo sąskaitoje turi jau keturias juostas, o pasaulis laukia naujų Tyranosaurus Rex ir The Blob).

Akivaizdu, kad jis žino kažkokį ingredientą (panašiai kaip coca-cola ar em-si Donaldo brudas), nuo kurio norisi dar. Plius šis muzikinis ingredientas veikia ne tik Teksaso redneck’us.

Visų antra, Robui akivaizdžiai nusispjauti ant… čiuju visų. Jis varo sau old-school heavy rokenrolą nesirūpindamas dėl muzikinių trendų, nes žino, kad panašių į jį patį klausytojų-neandertaliečių pilna. Ir ne tik Amerikoje.

Net po dviejų smagių albumiukščių (Hellbilly Deluxe [1998] ir The Sinister Urge [2001]) sekęs silpnokas Educated Horses [2006] turėjo gerų kablių.

O dar ta Robo šliundra-žonka taip atrodo…

Nenustebsiu, jei vieną dieną ponia Sheri Lyn Skurskis pasauliui papasakos apie savo kokią nors lietuvių kilmės močiutę (o gal jau papasakojo?).

Naujas albumas Hellbilly Deluxe 2: Noble Jackals, Penny Dreadfuls and the Systematic Dehumanization of Cool pasirodė užvakar. Jame taip pat yra neblogų triukų. Ir, patikėkit, net be šio gabalo.