Jurgio Mačiūno bezdalai

Jurgis Mačiūnas [1931-1978] (plačiau žinomas kaip George Maciunas) yra laikomas vienu iš Fluxus judėjimo pradininkų.

Pernai Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centras išleido savotišką Mačiūno „muzikinės“ kūrybos retrospektyvą Muzikos Notacijos Sistemos arba kitaip Musical Scoring Systems.

Kaip visuomet mic.lt atveju diskas yra išleistas labai gražiai, su išsamia informacine knygute (tradiciškai lietuviškai ir angliškai). Specialus išlankstomas kartoninis įpakavimas šįkart, tikriausiai, turėjo atspindėti Fluxus idėją.

Gaila, bet komplimentai čia ir baigiasi. Nes apie turinį negalėčiau pasakyti praktiškai nieko teigiamo. Išskyrus tai, kad jis sugebėjo sukelti šypseną. Vieną kartą.

Nepagalvokit nieko blogo (nors realiai galit galvoti, man tas pats), esu klausęs įvairaus plauko keistenybių, kreivybių, post-moderno, avangardo ir panašiai (nuo free jazz improvizacijų ir dark ambient tamsybių iki įvairaus metalo porūšių agresijos ir noise/power electronics iškrovų iki… you name it). Bet šitokio nučiuožusio įrašo dar neteko klausyt.

Čia užfiksuota „muzika“ tai: monetų byrėjimas ir žvangesys (Solo for Rich Man), čepsinčios ir bezdančios burnos (Piece for 3 Mouths), kankinamų balionų (Solo for Balloons) ir smuiko (Solo for Violin) leidžiami garsai.

Smalsu paklausyti edukacijos tikslais. Gal net galima būtų naudoti žodį „įdomu“. Bet, kaip jau minėjau, tik vieną kartą.

Sunkiai įsivaizduoju tokį pasiūlymą vakarėlio metu: „Gerbiamieji svečiai, siūlau pasiklausyti Mačiūno monetų byrėjimo“. Arba: „Ar atkreipėte dėmesį, kokį fantastišką nusibezdėjimą išgauna muzikantas ties trečia minute?“. Ir, aišku, aišku, svečiai (ypač damos) vienas per kitą nespėja pritarti: „Tai nuostabu! Fantastika! Genijus!“.

Paskaičius kompaktą lydinčioje knygutė pridėtus Žilvino Andriušio ir Anton Lukoszevieze tekstus apie Mačiūną ir jo „meną“ žmogus gali pasijausti kvailas arba bent jau nepilnavertis. Juk kaip galima nesuprasti tokių genialių kūrinių??

Man šitoks khm… menas primena Hanso Christiano Anderseno pasakos (patys žinot, kokios) herojų ir jo apdarus. O prisiminus Vilniaus savivaldybės cirkus apie kolekcijos (tiksliau to, kas liko nesudeginta) įsigijimą iš Jono Meko už 5 mln. baksų – atminty lygiagrečiai iškyla Vilniaus – kultūros sostinės bajeriai (kad ir internetinis puslapis už kelis šimtus tūkstančių) ir kitos Artūro-Ostapo Benderio varkės.

Kitas dalykas – natos. Teigiama, kad šios kompozicijos nėra interpretacijos. Juolab, žinant faktą, kad George’as mirė 1978-ais, o albumo turinys buvo įrašytas tik 2014-ais minėto Lukoszevieze vadovaujamo šiuolaikinės ir eksperimentinės muzikos atlikėjų kolektyvo Apartment House iš Londono. Tokiu atveju labai norėčiau pamatyti atlikėjų partitūras. Labai smalsu, kaip mūsų didysis nekompozitorius užfiksavo ir nurodė bezdėjimo tembrą ar baliono džiržgėjimo dažnį?

O labiausiai visoje šitoje liūdnoje istorijoje man gaila muzikos instrumentų.